2022 03 02, Pelenų diena

Nepasiduokime pagundai susipriešinti, nepailskime daryti gera, gyvenkime pergalės viltimi!

Šią Pelenų dieną ypač patiriame laisvės ir žmogaus trapumą. Priminimas, kurį šiandien girdime – kad dulkės esame ir į dulkes pavirsime – tampa labai realus karo akivaizdoje ir nukelia mūsų mintis į sprogdinamus Ukrainos miestus, apšaudomus darželius, ligonines, daugiabučius, kur liejamas nekaltųjų kraujas.

Tačiau ukrainiečiai spindi didvyriškumu, kokio jau seniai nematėme Vakaruose. Stodami į akistatą su tankais, taikūs civiliai savo kūnais pridengia laisvę. Stebint šiuos vaizdus, mūsų atmintyje iškyla Sausio 13-osios įvykiai ir peršasi mintis: kad ir kaip būtų apsiginklavęs užpuolikas – argi jis gali laimėti prieš herojišką drąsą ir visos tautos vienybę?! Tokia vienybė ir mums kadaise padėjo atgauti laisvę, tačiau šiandien ji vėl išbandoma didžiulio nerimo ir nežinomybės akivaizdoje.

Neabejoju, kad absoliuti dauguma mūsų pritaria pačioms griežčiausioms sankcijoms agresoriui. Sykiu turėtume būti budrūs ir saugotis, kad patys netaptume agresoriais vieni kitiems, ypač mūsų broliams ir sesėms rusakalbiams, kaip ir paprastiems Rusijos bei Baltarusios žmonėms. Kaip ginklais žudomas kūnas, taip atstūmimu ir paniekinimu gali būti pražudyta žmogaus siela, sugniuždyta dvasia.

Užuot žvelgę į kitus, pažvelkime į savo širdis

Todėl šiuo sunkiu ir lemtingu metu meldžiu – venkime tarpusavio vaidų. Neieškokime krislo kito akyje, bet pirmiausia atidžiai patyrinėkime savo širdį. Karas visada prasideda joje, o tik vėliau sužvanga ginklai. Tad nepasiduokime pagundai ieškoti kaltųjų, bet kiekvienai progai pasitaikius kurkime tarpusavio vienybę.

Gavėnia taip pat yra puikus metas daugiau laiko skirti savo dvasiniam gyvenimui puoselėti. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Fratelli tutti“ (liet. „Visi esame broliai“) atkreipia dėmesį, kaip svarbu nekurstyti savyje pykčio, kuris kenksmingas mūsų sieloms. Nei šeima, nei bendruomenė, nei tauta negali išlikti drauge, jeigu ją vienija tik neapykanta bei keršto troškimas. Eidami šiuo keliu rizikuojame tapti panašūs į savo skriaudėjus (plg. FT, 242).

Popiežius taip pat primena, kad nors esame pašaukti mokytis mylėti visus žmones be išimties, tačiau mylėti savo skriaudėją – tai nereiškia leisti jam toliau mus engti. Priešingai, tokia meilė reikalauja ieškoti būdų, kaip priversti jį nutraukti priespaudą ir atimti iš jo galią, kurios jis nemoka deramai naudoti žmonių labui. Patiriantieji skriaudą turi atkakliai ginti savo ir savo šeimos teises pirmiausia todėl, kad turi išsaugoti orumą, kurį gavo kaip meilės dovaną iš Dievo (plg. FT, 241).

Nepailskime daryti gera

Šiandien popiežiaus Pranciškaus kvietimu pasninkaujame už taiką Ukrainoje, Europoje ir pasaulyje, tačiau kartu pasninkaujame už mūsų vidinę dvasinę taiką su savimi ir vienas kitu. Ypač šią Pelenų dieną esame kviečiami apmąstyti ir pažinti savo trapumą, ir semtis stiprybės maldoje. Jau šį vakar Vilniuje, Lukiškių aikštėje, bendrai maldai už taiką rinksis skirtingų religinių bendrijų tikintieji – kviečiami prisijungti ir tie, kurie savo gyvenime dar nėra atradę maldos paguodos ir jėgos. Visus mus vienys šūkis: „Kare nėra netikinčių.“ Tai be galo prasminga ir graži mintis – vienytis bendražmogiškais pagrindais, didelės nelaimės akivaizdoje pamirštant skiriančius nesutarimus.

Popiežius šių metų Gavėniai pasiūlė apmąstyti apaštalo Pauliaus paraginimą: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10). Neabejotinai šios eilutės parinktos prisimenant taip pat ir Ukrainos žmonių kančias.

Darykime gera ir būkime tikri – mūsų pagalba ir dangaus pagalba stebuklingai veikia. Kijeve tarnaujantis vienuolis dominikonas pasidalijo trumpa padėka, kurią bažnyčios puslapyje užrašė Ukrainos karys: „Jaučiame jūsų užtarimo maldą. Kartais dedasi neįtikėtini dalykai, atrodo, lyg nematoma ranka valdytų šovinius, kurie prašvilpia pro mus. Net iš kebliausių situacijų išsikapstome, lyg mums kas padėtų. Tampame nematomi priešui, bet patys puikiai orientuojamės tamsoje.

Žinome, ką ir kaip daryti. Tai mus paskatina ir duoda jėgų. Tikime, kad pats Viešpats Jėzus gelbsti. Prašome, nesustokite, palaikykite mus ir toliau melskitės. Mums labai reikia jūsų.“

Apglėbiame kovojančią Ukrainą savo malda ir visa parama, kurią tik galime suteikti. Meldžiamės, kad Dievas saugotų kiekvieną Ukrainos karį, kiekvieną motiną ir vaiką. Viliamės, kad Rusijos ir Baltarusijos žmonėms pakaks drąsos stoti į taikos pusę ir pasipriešinti savo tironams.

Gavėnios metu gyvenkime artėjančių šventų Velykų, Viešpaties Prisikėlimo viltimi. Ir Ukrainos pergalės viltimi. Tegul kovojančius mūsų brolius ir seseris ukrainiečius, o ir mus visus stiprina Jėzaus žodžiai: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

  + Kęstutis KĖVALAS 

Kauno arkivyskupas metropolitas