2022 m. gruodžio 25 d.
Sveikinimo žodis šventų Kalėdų proga
Kalėdos – naujai įsikūnijanti Dievo meilė
Brangūs broliai ir seserys,
su Šventomis Kalėdomis!
Ši nuostabi tikėjimo šventė vėl gaivina mūsų širdis džiugia žinia apie Dangaus ir Žemės Kūrėjo iniciatyvą padovanoti save. Sukūręs žmogų pagal savo paveikslą, Jis pats panoro tapti vienu iš mūsų. Dievas įžengė į istorijos ir laiko tėkmę gimdamas Betliejaus Kūdikiu. Prieš šį įvykį ilgus amžius pranašai Izraelyje apie tai užsimindavo slėpiningais savo žodžiais. O žmonėse tvyrojo nuojauta, kad Kūrėjas atėjus laiko pilnatvei pravers amžinybės uždangą ir įžengs į mūsų tarpą dovanodamas savąjį artumą. Dabar žmonija skaičiuoja dviejų tūkstančių metų šio įvykio istoriją. Kalėdos įkvėpė žmoniją naujam žvilgsniui į pasaulio tikrovę. Jos suteikia kiekvienam iš mūsų viltį, kad savo gyvenime nesame palikti vieni, kad Dievas yra šalia. Jos primena džiaugsmą apie įsikūnijusią Dievo meilę – Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją.
Šių metų Kalėdos pažymėtos karo Ukrainoje drama, kuri kiekvienam iš mūsų kelia sunkių klausimų. Kodėl pasaulyje siautėja blogis, o tie, kurie renkasi naikinti, nėra sustabdomi? Ši tikrovė kreipia mūsų žvilgsnius atidžiau pažvelgti ir į Šventosios Šeimos istoriją, kurios džiaugsmą dangiškojo Kūdikio atėjimu gaubė įtampa, nerimas ir išbandymas. Evangelija pagal Luką užsimena, kad Juozapas ir tuoj gimdysianti Marija turėjo palikti namus bei keliauti, nes „anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus“ (Lk 2, 1). Kristaus gimimas įvyko kelionės išbandyme, kur „jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Erodui išgirdus apie Žydų karaliaus gimimą ir nutarus išžudyti „Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius“ (Mt 2, 16), Viešpaties angelo įspėti Juozapas ir Marija su kūdikiu buvo priversti bėgti į Egiptą, „nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Šie įvykiai supo pirmąsias Kalėdas, kurie tarsi atsikartoja ir mūsų dienų įtampoje. Šios didžiõs šventės džiaugsmą kėsinasi „pavogti“ karo siaubas, girdint apie sprogstančias raketas Ukrainos miestuose, žūstant nekaltiems žmonėms, didelei daugybei prarandant savo namus ir būnant priverstiems bėgti į aplinkines šalis. Viešpats buvo nepriimtas užeigoje, patyrė grėsmę gyvybei bei tremtinio dalią svetimoje šalyje. Tuo Jis drąsina šiandienos žmones, patekusius į kančios situacijas, atsilaikyti išbandymuose ir priimti Jo artumo paguodą.
Šių metų Kalėdos mums garsiai kalba, koks brangus yra mūsų Atpirkėjo ir Gelbėtojo atėjimas į žemę! Kokia tai didelė dovana, teikianti jėgų ištverti beprasmybės siautėjimą mūsų pasaulyje! Ji dovanoja viltį, kad bet kokiam blogiui yra užbrėžta riba ir jis neturi galutinio žodžio. Šį padrąsinimą įvardija Apreiškimo Jonui knyga žodžiais, jog Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 21, 4). Tai primena mums ir dangaus kareivijos giesmė, nuskambėjusi Kalėdų naktį: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Ją girdėjo toje apylinkėje nakvoję piemenys. Ji tapo ženklu, kad pasauliui gimė Kūdikis, kurio atėjimas į žemę neša ramybę ir paguodą, ypač kai ieškome atsako į pačius sudėtingiausius žmogaus egzistencijos klausimus. Ši giesmė suskamba ir mums, kai randame laiko maldos bendrystei su savo Kūrėju, skaitydami Šventąjį Raštą, dalyvaudami Šv. Mišiose, atlikdami išpažintį. Ji pasigirsta širdyje, jei ištariu kitam žmogui meilės ir padrąsinimo žodį. Jos prasmė atsiveria mums, kai atsisukame į šio pasaulio vargšus ir ištiesiame pagalbos ranką savo artimui.
Brangieji! Kalėdos nėra tik praeities įvykis, nuaidėjęs nutolusiose istorinėse aplinkybėse. Viešpaties Įsikūnijimo slėpinys savitu būdu tebevyksta mūsų tikrovėje. Dangaus Kūrėjas ir toliau ieško savo meilės bendražygių pasaulyje, kaip Mergelė Marija, ištarusi: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Kalėdos yra kvietimas savo gyvenime ir mums įkūnyti Dievo Dvasios veikimą, kurios derlius yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Šiandien vėl naujai apsispręskime būti Kristaus bičiuliais, kurie geba ir neramiu, įtampos ar nusiminimo laiku dovanoti kitiems įkvėpimą, ramybę ir viltį! Juk tai gali būti ir mūsų širdžių apsisprendimas, paremtas apaštalo Pauliaus kvietimu: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5). Būti Jėzaus nusistatymo reiškia įkūnyti Jo meilę mūsų šeimose, bendruomenėse, mūsų Tėvynėje.
Tegul Šventų Kalėdų žinia, prasmė ir džiaugsmas lydi mus į Naujuosius metus, kurie tebūna pažymėti mūsų pasiryžimu tapti Dievo meilės bendradarbiais!
+ Kęstutis KĖVALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas