Nuotrauka – Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos

„Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 12) – tokiais žodžiais Jėzus kreipiasi į susirinkusias minias bei mokinius paskelbus garsiuosius Kalno pamokslo palaiminimus. Šiais žodžiais „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ (Mt 5, 12) ir popiežius Pranciškus pradeda savo apaštališkąjį paraginimą Gaudete et exsultate apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje, išleistą 2018 m. Jis sako: „Viešpats iš mūsų reikalauja visko ir už tai siūlo tikrąjį gyvenimą, laimę, kuriai esame sukurti. Jis trokšta, kad būtume šventi, ir tikisi, jog nesitenkinsime vidutiniška, praskiesta, netvaria egzistencija. Pašaukimas į šventumą įvairiais būdais aidi jau nuo pirmųjų Biblijos puslapių: „Eik mano keliu ir būk be priekaišto“ (Pr 17, 1), (GE, 1).

Kas yra šventumas ir kas tie šventieji? Šiandienos Visų Šventųjų iškilmė primena mums apie ištikimus amžinybėje triumfuojančios Bažnyčios vaikus. Mes juos atmename ypač šią dieną, nes mūsų liturginiame kalendoriuje neužtektų dienų paminėti visiems amžių tėkmėje gyvenusiems šventiesiems. Tai žmonės, kurie savo gyvenimu atspindėjo Dievo šventumą, tapo savitu būdu ir savo laike panašūs į Kristų ir dabar džiaugiasi Švč. Trejybės bendrystėje. Tai žmonės, kurie pilnutinai įvykdė Jėzaus kvietimą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Tai žmonės, kurie pasiekė amžinąją laimę ir yra Dangiškojo Karaliaus puotos dalyviai.

Švęsdami Visų Šventųjų iškilmę mes taip pat prisimename, kad visi esame pakviesti būti šventi. Girdint Jėzaus palaiminimus šiandienos Evangelijoje esame kviečiami pamąstyti, kas yra laimė ir koks yra laimingo žmogaus gyvenimas Dievo akyse. Būtent žodžiais apie laimę prasideda ir Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Dievas, be galo tobulas ir pats savyje laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui artimas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvykdytų, laikui atėjus Jis atsiuntė savo Sūnų, Atpirkėją ir Išganytoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir Jo laimingo gyvenimo paveldėtojais“ (KBK, 1).

Trumpai tariant, Dievas kviečia žmogų tapti Jo laimės dalininku, Jo laimingo gyvenimo paveldėtoju. Šis pašaukimas kaip galimybė glūdi žmogiškoje prigimtyje: „Visi krikščionys, nepaisant jų užimamos vietos ar einamų pareigų, yra pašaukti į pilnutinį krikščionišką gyvenimą ir tobulą meilę.“ Visi yra pašaukti būti šventi, kaip mus evangelijoje ragina Jėzus: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48) (KBK, 2013). Tačiau katekizmas pabrėžia ir dar vieną neatskiriamą šventumo aspektą: „Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir apsimarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą“ (KBK, 2015). Tai mums priminė ir šiandienos skaityta Apreiškimo šv. apaštalui Jonui knygos ištrauka: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų <...>. Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju.“ (Apr 7, 9.14).

Ši laimės ir ištvertos kančios sąsaja labai gerai atsispindi Palaiminimuose, kuriuos galima pavadinti Jėzaus pasiūlyta šventumo „formule“. Tai mums Jėzaus duotas Naujasis įstatymas. Turintieji vargdienio dvasią pasitiki tik Dievu, o ne savo turtais. Jie šaukiasi Dievo pagalbos taip, kaip šaukiasi vargdieniai, kuriems tik Dievas yra paguoda. Būti liūdinčiam nereiškia, kad Jėzus giria blogą nuotaiką ir aukština depresiją. Tai liūdesys dėl brolių ir seserų, kurie atmeta Dievo meilės pasiūlymą. Būti romiuoju reiškia kantriai laukti, kol geros pastangos ir geri darbai duos vaisių. Būti alkstančiam ir trokštančiam teisumo reiškia tikėti, kad įmanomas teisumas pasaulyje, ir jį stengtis įgyvendinti ir savo gyvenime, ir savo aplinkoje. Būti gailestingam – tai įkūnyti Jėzaus gyvenimo būdą, o būti tyraširdžiam – tai praktikuoti Jo žiūrėjimą į šį pasaulį, žvelgti į kitus tyru žvilgsniu. Taikdariai yra Dievo vaikai, nes Dangaus Karalystė yra sutarimo ir tobulos bendrystės vieta, kurią šie žmonės, kaip kokie dangaus ambasadoriai, stengiasi įkurti ir šioje planetoje. O būti persekiojamam dėl teisumo reiškia, kad žmogus nesusitaikė su tuo, kas pažeidžia žmogaus orumą ir teises, nesusitaikė su kompromisu, kad „dabar toks laikas“ arba „tokia kultūra,“ kad „visi taip daro“... Tad, pasak Jėzaus, jei mus persekioja bei meluodami visaip šmeižia, mes iš meilės Dievui ir kitam žmogui turime būti linksmi ir džiūgauti, nes čia – paradoksas – ir yra žmogaus laimė.

Palaiminimai – tai Jėzaus duotas atsakymas, ką mes turime veikti šiame gyvenime. Klausomi šie Palaimimai skamba paprastai ir nesudėtingai. Vis dėlto tai, kas atrodo taip nesudėtinga, gyvenime tampa taip komplikuota. Šventieji buvo paprasti, prieinami žmonės, stebinę savo betarpiškumu, kasdieniškumu ar net žmogiškuoju ribotumu. Bet jie gyveno Palaiminimų dvasia ir ne tik patys buvo laimingi, bet ir aplinkinius laimino savo artumu. Šalia jų gyveno žmonės, kurie buvo pilni arogancijos ir savo vertės pajautimo. Jie galbūt buvo talentingi ir protingi, bet netapo nei laimingi, nei šventi. Jie buvo tiek pilni savęs pačių, tad nebeliko jų širdyse vietos kitam, taigi ir Dievui. Visi žmonės supranta, kad jie yra vertingi. Tačiau kandidatai į šventuosius pabrėžia ir gerbia kitų žmonių vertingumą ir orumą. Tie, kurie visur pabrėžia savo vertę ir išskirtinumą, šventaisiais netampa. Šventieji atiduoda aukščiausią gyrių Dievui, o kiti giria save. Tuo jie ir skiriasi.

Būti šventam reiškia būti laimingam. Kai žmogus savo gyvenimu atitinka Dievo planą, skirtą pilnutiniam žmogiškajam atsiskleidimui, tada savo gyvenimu „pataiko į dešimtuką.“ Šį atradimą lydi gyvenimo džiaugsmas, ramybė, įkvėpimas dirbti ir padėti kitiems. Taip žmogus atranda pilnatvės šaltinį savyje, kuris jį palaiko ir džiaugsmo, ir išbandymų momentais. Evangelija pagal Matą palyginimu primena, kad pasaulyje yra žmonių, kurie atranda nepaprastos vertės perlą, o tada viską parduoda, kad tą perlą įsigytų (plg. Mt 13, 45–46). Taip Jėzus atskleidžia, kad tas perlas yra Dangaus Karalystė, kurią jau čia, žemėje, būdamas žmogus „perkasi“. Kitaip tariant, žmogus randa tai, kas jį daro laimingą. Jis randa savyje raktą tapti pilnatvišku žmogumi. O tai ir yra Dangaus Karalystės atradimas jau čia, žemėje, ir einant į jos galutinį išsipildymą amžinybėje. AMEN.

 + Kęstutis KĖVALAS 

Kauno arkivyskupas metropolitas