2025 m. Visų Šventųjų iškilmės homilija
Apaštalo Jono Apreiškimo knygoje skaitome: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9).
Šioje milžiniškoje minioje skirta būti ir mums. Toks Viešpaties noras, dėl to jis mirė ant kryžiaus. Tačiau mes esame laisvi pasirinkti, su kuo norėsime būti per visą amžinybę. Pasirinkę gyvenimą su Dievu, turime jam ruoštis per visą savo gyvenimą.
Rimtai ruošiasi amžinybėje gyventi su Dievu tas, kuris vykdo meilės įsakymą: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį (Mk 12, 30–31).Šį įsakymą Dievas per Mozę davė į laisvę keliaujantiems izraelitams, ir jį Jėzus pakartojo.
Ko iš mūsų reikalauja meilės įsakymo vykdymas? Ne emocijų, bet gyvenimo, laikantis Dekalogo. Prisimenu, vaikystėje tėvai buvo išmokę melstis vakarais „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu“ ir dar sukalbant „Dešimt Dievo įsakymų“. Manau, kad tai buvo labai protinga; bręstančio vaiko sąmonėje turėjo įsitvirtinti Dekalogo laikymosi svarba.
Žmonių priešas velnias gundo žmogų rinktis ne Viešpaties rodomą kelią ir jo pabaigą dieviškojo Avinėlio artumoje, bet savo, šėtono, kelią. Jis gundo gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų, gundo nepaisyti Dekalogo ir eiti per gyvenimą nešamiems kūniškų aistrų vėjų. Jis gundo leisti sau viską, ko nori mūsų akys ir geidžia kūnas. Šis gundymas yra labai stiprus, todėl dažnai matome pasimetusius žmones, gyvenančius šia diena, tarsi mirtimi viskas pasibaigtų.
Mus gali šiek tiek gąsdinti šventumo kelias, kuriuo einant tenka daug ko išsižadėti. Tačiau rimtų pastangų reikia net ir kuriant laikiną žemiškąjį gyvenimą. Amžinojo gyvenimo negalime net lyginti su laikinuoju, todėl turėtume nebijoti pakelti sutinkamų sunkumų, kad tik užsitikrintume draugystę su Jėzumi.
Apreiškimo knygoje skaitome: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ <...> „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13–14). Tai priminimas, kad, siekiant amžinosios laimės, gali tekti eiti ir kančios keliu. Tai priminimas, kad pasinaudotume Jėzaus kančios ir mirties vaisiais. O tie vaisiai yra Krikštas, Eucharistija ir Sutaikinimo sakramentas.
Galime būti gundomi sekmadienį apleisti Mišių šventimą, atidėlioti išpažintį, kurią kartais nelengva atlikti. Kiekvienu atveju prisiminkime, kad tai nėra našta, bet Dievo dovanos, padovanotos mums per Jėzaus kančią ir mirtį ant kryžiaus.
Jei mums reikėtų eiti šventumo keliu tik remiantis savo jėgomis, jis tikrai būtų per sunkus. Tačiau šiame kelyje pats Dievas mus remia. Kai priimame Eucharistiją, mes tiesiogiai leidžiamės nešami Dievo malonės. Kai švenčiame Mišias, realiai stovime po Jėzaus kryžiumi. Kai priimame Sutaikinimo sakramentą, nusikratome mus slegiančios kalčių naštos. Pagaliau turime šventųjų pavyzdžius: jeigu jie galėjo ištikimai sekti paskui Jėzų, kodėl ir mes negalėtume to daryti? Todėl šventųjų pavyzdys ir užtarimas yra be galo brangus. Švęsdami Visų šventųjų šventę, maldaukime šventųjų, kad jie būtų mūsų užtarėjai pas Viešpatį.
+ Sigitas TAMKEVIČIUS SJ,
Kardinolas