2017 01 13
Homilija Šiluvos bazilikoje
Laisvė yra didžiausia Dievo dovana žmogui, nes jis visavertiškai gyvena tik būdamas laisvas. Be laisvės neįmanoma būti laimingam. Komunistinė ideologija, skelbusi apie rojaus sukūrimą žemėje, buvo melas, atnešęs pasauliui ir drauge mūsų Tėvynei pačių didžiausių išmėginimų ir nelaimių. Išorinę nelaisvę gerai suprantame, nes dėl jos esame patyrę neišmatuojamų praradimų. Tačiau pati didžiausia nelaimė ištinka žmogų tada, kai jis praranda vidinę laisvę. Jėzus mokė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34).
Sausio 13-oji primena, kad Lietuvos žmonės per penkiasdešimt okupacijos metų išsaugojo laisvės troškimą ir buvo pasiryžę už laisvę mokėti didelę kainą. Ir tą kainą sumokėjo. Šiandien lenkiame galvas prieš tuos tautiečius, kurie aną tragiškąją sausio 13 dieną žuvo ar buvo sužeisti. Ne mažiau pagarbos nusipelno ir tie, kurie nenukentėjo, bet lemtingomis valandomis gynė Lietuvą. Meldžiamės už juos ir dėkojame Dievui, kad Lietuva pačiais sunkiausiais momentais nestokodavo žmonių, pasiryžusių bet kokia kaina apginti savo laisvę.
Sausio 13-ąją kiekvienam lietuviui reikia atsakyti į klausimą, ar atgauta išorinė laisvė padėjo tapti tikrai laisvu žmogumi. Jėzus Kristus sakė: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31). Jėzus pasakė pamatinę mintį: tikroji laisvė remiasi tiesa. Kur laikomasi tiesos, ten yra laisvė, o kur viešpatauja nuodėmė ir melas, kur skelbiama, kad kiekvienas gali turėti savo tiesą ir savo moralę, ten ardomi laisvės pamatai.
Dvidešimt septintaisiais Nepriklausomybės metais mūsų gatvėmis nevažinėja omoninkai ir negrasina sugrąžinti mus į socialistinį rojų. Atrodo, galėtume tik džiaugtis gyvenimu, tačiau taip nėra. Jei būtume laimingi, neskęstume alkoholyje ir narkotikuose, taip nebyrėtų mūsų šeimos ir neskubėtume laimės ieškoti toli nuo tėvynės. Pavojus mūsų laisvei nėra tik Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje esantys Rusijos tankai, nors jie labai pavojingi. Didžiausias pavojus yra žmonių susvetimėjimas ir laisvės pamatų praradimas.
Negali būti laisvas žmogus, jei jis nėra moralus žmogus, jeigu jo vienintelis siekis – bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina kaupti kuo daugiau medžiaginių gėrybių ir leisti sau viską, ko geidžia širdis. Šitoks egoistas savo dvasia yra didžiausias vergas. O jeigu tokių yra ne vienetai, bet tūkstančiai? Gal šimtai tūkstančių? Ar gali ilgai išlikti laisva šalis, jei ją sudarytų savo dvasia nelaisvi žmonės?
Negalėtų egzistuoti laisvė tautoje, jei jos žmonės nebrangintų tiesos. Ar nepastebite, kaip melas braunasi į mūsų gyvenimą? Leidžiama prekiauti embrionais, žudyti motinos įsčiose augančius kūdikius, nes melas daugelį įtikina, jog žmogus yra tik tuomet, kai jis gimsta ir jam išrašomi metrikai.
Melas kalba, kad nereikalingas santuokinis įsipareigojimas, nes šeimai sukurti pakanka emocijų, kad vyru ir moterimi negimstama, bet tampama ir kad galima pasirinkti savo lytį.
Melas tikina, kad galima būti politiku ir užimti aukščiausias pareigas valstybėje nesilaikant tiesos ir teisingumo. Melas leidžia kiekvienam žmogui turėti savo tiesą ir savo moralę, svarbu nebūti nuteistam.
Melas net į Dievą tikinčius žmones įtikina, kad galima būti kataliku nesilaikant Evangelijos, nes ištikimai jos laikosi neva tik fanatikai ir talibai.
Liūdniausia, kai melas įsitvirtina žmonių sąmonėje, kai dėl jo nesigailima, kai jis pateisinamas. Kai melas girdimas iš pačių aukščiausių tribūnų, verta sunerimti, nes tuomet einame ne laisvės keliu, bet dar velkame vergystės jungą.
Sausio 13-oji primena Lietuvos vyrus, deginusius turėtus sovietinius karinius bilietus, žmones, naktimis budėjusius prie Seimo ir televizijos bokšto, beveik beginklius savanorius, pasiruošusius ginti Seimą nuo omoninkų; primena Pilėnų dvasią, kai lietuvis buvo pasiryžęs geriau mirti nei vergauti. Kas yra likę iš šio pasiryžimo po dvidešimt šešerių metų? Liūdna, kai žmonės miršta ne dėl tėvynės, bet dėl pinigų ir svaigalų, kai žudosi nusivylę ir pametę gyvenimo prasmę, kai dvasiškai degraduoja pamindami Dekalogą ir užmiršdami Tėvynę ir gyvybinius jos reikalus.
„Velnias yra melagis ir melo tėvas“, – šitaip piktąją dvasią apibūdino Kristus. Šis melo tėvas daugybę mūsų tautiečių yra pavergęs per nuodėmę, aistras, daiktų kultą ir egoizmą. Melo tėvas bando įtikinti, kad mylintis Tėvynę yra idiotas, o mylintis tiesą – tik „megzta beretė“ ar „talibas“. Tarsi protingiausi būtų tik prisitaikėliai, karjeristai – žmonės be doros ir principų.
„Kas iš Dievo, tas Dievo žodžių klauso“,– skelbia Kristus. Dievo žodis mus kviečia branginti į laisvę vedančią tiesą, nenuleisti rankų, kaip ir anomis sausio dienomis, kai reikėjo ginti Tėvynę. Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, ar kartais neiname su duonos ir žaidimų ištroškusia minia ir ar bandome stovėti tiesos, meilės ir sąžiningo darbo barikadų pusėje. Šiandien šito reikia tiek pat, kaip anuomet Sausio 13-osios aukų, be kurių nebūtume žengę laisvės keliu.
+ Sigitas TAMKEVIČIUS
Kauno arkivyskupas emeritas