2018 06 14
Kalba LR Seime minint Gedulo ir vilties dieną
1917 metais po valdžios perversmo Rusijoje bolševikai pradėjo fiziškai naikinti žmones, kuriuos laikė liaudies priešais. Į šią mėsmalę pateko patys doriausi žmonės, tarp jų savo šalį mylėję, giliai tikintys žmonės bei dvasininkai. Stačiatikių vienuolyne Solovkose buvo įkurtas pirmasis griežto režimo lageris, kuris tapo etalonu kuriamiems Gulagui visoje Rusijoje.
Tuo metu mes gyvenome Nepriklausomoje Lietuvoje ir kūrėme laisvo žmogaus vertą gyvenimą. Kūrėme Lietuvą ir nei slogiame sapne nesusapnavome, kas ištiks mūsų Tėvynę, kai du XX amžiaus tironai pasidalys Europą. Nesitikėjome, kad geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros bus sugrūsti į prekinius vagonus, tėvai atskirti nuo savo šeimų, ir tremtinių ešelonai pajudės į rytus, veždami žmones į katorgišką darbą arba tiesiog į mirtį. Po karo Stalino politika palikti Lietuvą be geriausių lietuvių buvo toliau tęsiama. O likusieji Tėvynėje buvo verčiami priimti sovietinę ideologiją arba net eiti kolaboravimo keliu. Todėl pagrįstai mes šias netektis pavadinome Gedulo diena.
Tremiami žmonės, kuriems būdavo duodamos vos kelios valandos pasiruošti į nežinomybę, kartais užmiršdavo pasiimti būtiniausių dalykų, bet neužmiršdavo nuo kambario sienos nusikabinti Švč. Jėzaus Širdies ar Dievo Motinos Marijos paveikslų. Jie buvo brangūs todėl, kad, praradus bet kokią žmogišką viltį, buvo galima pasitikėti tik aukštesne Jėga – Dievu. Tikėjimas į Dievą daugeliui žmonių buvo tarsi uola, neleidusi prarasti viltį ir žūti svetimoje žemėje.
Šitą tikėjimo jėgą aš pats asmeniškai patyriau per savo įkalinimą ir tremtį Sibire. Tikėjimas į Dievą padėjo neišduoti savo principų, padėjo nesusivilioti laisvės pažadais ir pakelti visus sovietinės katorgos išbandymus.
Popiežius Pranciškus birželio 14-ąją dieną leido minėti pal. Teofilių Matulionį, kuriam teko pereiti Solovkas, Peterburgo, Maskvos, Oršos ir Vladimiro kalėjimus ir tremtį Mordovijoje. Palaimintasis Teofilius primins Lietuvos žmonėms, kad net sunkiausiomis sąlygomis galima išlikti žmogumi, neiti į kompromisus su sąžine, su Dievo pagalba pakelti lagerio bei tremties kryžių ir nedejuoti.
Gedulo ir vilties diena nėra tik istorinių įvykių prisiminimas, bet labai svarbi pamoka dabarčiai. Žmonės, su Dievo vardu perėję kalėjimus ir lagerius, pirmieji rėmė Sąjūdį, vėliau gynė Aukščiausiąją Tarybą ir kitus Lietuvai svarbius objektus. Jie buvo tokie todėl, kad jų vertybių skalės aukščiausioje vietoje buvo Dievas, Tėvynė, šeima, sąžinė ir laisvė.
Šiandien mes liūdime dėl daugelio dalykų, temdančių mūsų ateitį. Tai emigracija, beviltiška demografija, medžiaginė atskirtis, smurtas šeimose, smurtas prieš vaikus bei moteris, korupcija, su kuria sunkiai kovoja mūsų teisėsauga. Ir kol kas tik populistai dalija savo pažadus, kaip jie planuoja gelbėti Lietuvą.
Politkorektiškumas politikams ir valdžios žmonėms dažnai sukliudo kalbėti apie esminius dalykus. Kol Dievą eliminuosime iš politinio gyvenimo, iš tautos ir šeimų gyvenimo, kol mums bus svarbu, iš kur pučia politiniai vėjai, tol mes būsime bevilčiai, kovodami su korupcija ir smurtu, ir mūsų neišgelbės jokios Stambulo konvencijos – veikiau dar labiau sujauks moralinį žmonių gyvenimą. Be Dievo ugdyti žmonių sąžines yra tokio pa lygio utopija, kokia bolševizmo metais buvo naujo žmogaus sukūrimo utopija. Arba mes sugebėsime išsiugdyti ne tik išsilavinusius, bet ir Dievo bei sąžinės balso klausančius, arba ir toliau dejuosime, klampodami nesibaigiančių bėdų pelkėse.
Vyskupų ir Lietuvos vadovų kvietimu rudenį mus aplankys popiežius Pranciškus. Šiandien Šventojo Tėvo apsilankymas Lietuvoje ne mažiau reikalingas nei šv. Jono Pauliaus II apsilankymas prieš 25 metus. Tai didžiausią autoritetą pasaulyje turintis asmuo, turintis ką pasakyti XXI amžiaus žmogui, dažnai pasimetusiam tarp technologinės pažangos ir moralinio skurdo. Linkiu dalyvauti susitikimuose, vyksiančius Vilniuje ir Kaune, ir atidžiai įsiklausyti į jo įžvalgas, kuriomis jis dalysis su Lietuvos žmonėmis.
Tegu Gedulo ir vilties diena tampa tik Vilties diena, nes į ateitį galima eiti tik su viltimi, kurią teikia Aukščiausias.
Sigitas TAMKEVIČIUS
Kauno arkivyskupas emeritas