2020 m. gegužės 18 d.
Homilija Kauno arkikatedroje minint šv. Jono Pauliaus II gimimo 100-metį
Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 26–27). Šiais žodžiais Jėzus pasakė du labai svarbius dalykus: kad Jėzaus mokinių gyvenime svarbiausioji veikėja bus Šventoji Dvasia, tačiau ir patys mokiniai turės pareigą liudyti tai, ką jie buvo matę ir girdėję, kai trejus metus vaikščiojo drauge su Jėzumi.
Šiandien mes minime bene didžiausią moderniųjų laikų Jėzaus liudytoją – šv. Joną Paulių II. Šis popiežius yra brangus viso pasaulio tikintiesiems, o lietuviams jis yra keleriopai brangus, nes dažnomis progomis mums rodė išskirtinį dėmesį.
Šv. Jonas Paulius II – Karolis Vojtyla gimė lygiai prieš šimtą metų – 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicų mieste, religingoje lenkų šeimoje. Motina numirė, kai mažasis Karoliukas turėjo vos devynerius metus. Ta labai skaudžia proga tėvas vaikui parodė Švč. Mergelę Mariją ir pasakė, kad nuo šiolei ji bus jo motina. Iš tikrųjų, Jėzaus Motina būsimo popiežiaus gyvenime turės išskirtinai didelį vaidmenį.
Sulaukęs 22 metų Karolis nusprendė tapti kunigu ir kunigystei pradėjo ruoštis pogrindžio seminarijoje, nes Lenkiją buvo okupavę naciai, kuriems žydai ir katalikai buvo didžiausi priešai. Pasibaigus karui, Lenkija liko priklausoma nuo Kremliaus ir religinis gyvenimas buvo smarkiai varžomas. Būsimasis popiežius turėjo galimybę asmeniškai patirti, kokie buvo naciai ir komunistai.
Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato programoje centrinę vietą turėjo ištikimybė Vatikano II Susirinkimui, ypatingas dėmesys tikėjimo skleidimui bei ekumenizmui, šeimos instituto ir gyvybės gynimui bei Dievo gailestingumo sklaidai. Popiežius saugojo tikėjimo lobyną, Bažnyčios vienybę, palaikė vyskupų kolegialumą, sušaukė daug Vyskupų sinodų, kuriuose pats asmeniškai dalyvaudavo.
Jonas Paulius II įeina į Bažnyčios istoriją kaip vienas iš didžiausių ir ryžtingiausių popiežių. Jis surengė per 1000 bendrųjų audiencijų, priėmė maždaug 900 valstybių bei vyriausybių vadovų. Jis aplankė 630 miestų 129 šalyse, pasakė maždaug 2400 kalbų ir nukeliavo daugiau nei 1,2 mln. kilometrų, neįskaičiuojant 150 kelionių Italijoje.
Šv. Jonas Paulius II buvo pirmasis istorijoje popiežius, įžengęs į evangelikų bažnyčią, apsilankęs sinagogoje ir mečetėje. Jis pasakė kalbą Jeruzalės holokausto atminimo vietoje Yad Vashem, Raudų sienoje padėjo prašymą atleisti. Ne kartą atsiprašė už krikščionių nusižengimus indėnų ir vergų, žydų ir hugenotų atžvilgiu. Kvietė kitas Bažnyčias ir pasaulines religijas į taikos susitikimus Asyžiuje.
Popiežius palaimintaisiais paskelbė 1388 asmenis (iš jų 1030 kankinių), šventaisiais – 482 asmenis. Be 14 enciklikų, Jonas Paulius II paskelbė daugybę apaštališkųjų dokumentų bei laiškų. Jam popiežiaujant dienos šviesą išvydo naujasis Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas ir visuotinis Katalikų Bažnyčios katekizmas.
Slaptųjų komunistinių tarnybų agentas 1981 m. gegužės 13 d. Ali Agdža pasikėsino į Jono Pauliaus II gyvybę ir jį sunkiai sužeidė. Po pasikėsinimo popiežius aplankė savo žudiką kalėjime ir jam atleido. Patyręs žudikas stebėjosi, kaip tai atsitiko, kad iš taip arti jo šūvis nepasiekė tikslo. Pasikėsintojo paleistą kulką popiežius padovanojo Fatimos Dievo Motinai, nes buvo įsitikinęs, kad ji apsaugojo jo gyvybę.
Nuo pontifikato pradžios Jonas Paulius II reiškė solidarumą „tylos Bažnyčiai“ Rytų Europos kraštuose, kur tikėjimas buvo persekiojamas ar varžomas. Per savo inauguracijos iškilmes popiežius Jonas Paulius II sveikinimo žodį tarė ir lietuviškai: „Mano nuoširdus sveikinimas broliams lietuviams. Būkite laimingi ir ištikimi Kristui“. Mes supratome, kad esame neužmiršti.
Tarnaudamas Kybartuose, turėjau galimybę matyti Lenkų televiziją ir stebėjau šv. Jono Pauliaus II pirmąjį apsilankymą savo tėvynėje 1979 m. birželio mėnesį. Popiežiaus malda: „Ateik, Šventoji Dvasia, ir atnaujink žemės veidą! Šios žemės veidą!“ sukėlė tiesiog audringą atgarsį šimtatūkstantinės minios širdyse. Greitai gimė „Solidarumo“ sąjūdis, kuris davė pradžią komunizmo diktatūros saulėlydžiui Rytų Europoje.
Laisvės siekimo sąjūdis atbangavo ir į Lietuvą. Visur pleveno popiežiaus pažadinta laisvės dvasia.
Jonas Paulius II sugriežtino Vatikano vadinamąją Rytų politiką, kuri iki tol darė kompromisus, ir nedidelėmis nuolaidomis siekė garantuoti Bažnyčios išgyvenimą komunistinės diktatūros sąlygomis. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II vyskupą Vincentą Sladkevičių po ilgai trukusios tremties paskyrė Kaišiadorių vyskupu.
1984 m. Romoje vykusio Šv. Kazimiero mirties 500 metų minėjimo metu popiežius kalbėjo: „Lietuvos Bažnyčia yra mūsų širdžiai mylima tauta... Meile jungiamės su visais broliais ir seserimis Tėvynėje, ypač su tais, kurie kenčia dėl tikėjimo, prašydami Dievą, kad visi išliktų ištikimi Kristui.“ Šio jubiliejaus metu Jonas Paulius II pareiškė norą apsilankyti Lietuvoje.
1987 m. švenčiant Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų, popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju.
Komunistinės sistemos griūties išvakarėse 1988 m. Šventasis Tėvas parodė Lietuvai dar vieną palankumo ir įvertinimo ženklą, pakeldamas vyskupą Vincentą Sladkevičių Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu – vyskupą, kuris du dešimtmečius gyveno tremtyje vien dėl to, kad nesutiko kolaboruoti su sovietine valdžia.
1991 metais gruodžio 24 d. Jonas Paulius II Lietuvos teritorijoje įkūrė dvi bažnytines provincijas – Vilniaus ir Kauno arkivyskupijas su sufraganinėmis vyskupijomis. Iš Lenkijos kilęs popiežius įtvirtino Vilniaus arkivyskupijos priklausomybę Lietuvai.
1993 m. rudenį Jonas Paulius II aplankė mūsų šalį. Buvo sunkus atgimimo metas, nes žmonės susidūrė su sunkia realybe, trūko elementariausių dalykų: benzino ir žaliavų pramonei. Popiežiaus apsilankymas, jo padrąsinantis žodis tuo sunkiu metu buvo labai reikalingas.
Popiežius jautriai kalbėjo Lietuvos tikintiesiems: „Sujaudintas žvelgiu į jūsų akis, pažinusias ašaras. Jūsų asmenyje apglėbiu visus ilgai kentėjusius brolius. Bet pirmiausia trokštu kartu su jumis žvelgti į ateitį.“
2000-aisiais Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga popiežius mums, Lietuvos piligrimams, Šv. Petro bazilikoje kalbėjo: Dėkokime Dievui už ... tikėjimą, kurį liudijo daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų, dažnai iki pat kankinystės, ypač per penkiasdešimt tragiškų komunistinės okupacijos ir persekiojimo metų.
Šiandien, atgavusi savo pilietinę ir tikėjimo laisvę, Lietuva sugrįžo į savo vietą Europos tautų šeimoje. Laisvė yra įpareigojanti: mieli lietuviai, jūsų tauta su savo kultūriniu paveldu, paženklintu kančiomis, išgyventomis dėl didvyriškos ištikimybės krikščioniškam pašaukimui, turi įnešti savo indėlį į dvasinį Europos atsinaujinimą.“
Dėkokime Dievui už šį didį Jėzaus liudytoją, kurio širdyje mes turėjome labai daug vietos.
+ Sigitas TAMKEVIČIUS
Kardinolas