Nuotrauka – Lietuvos šaulių sąjungos / socialinių tinklų
Drąsa ginti ir mylėti Dievo dovanotą kraštą
Brangūs broliai ir seserys, gerbiami Valstybės pareigūnai, kultūros, švietimo ir mokslo atstovai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai ir šiandien priesaiką duosiantys jaunieji šauliai,
susirinkome mūsų Valstybės dienos (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo minėjimo) išvakarėse Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje, kur plaka gyva Lietuvos širdis. Trakų Dievo Motinos stebuklingasis paveikslas, čia saugomas daugiau nei 600 metų, yra mūsų tautos istorijos, vilties ir ištikimybės tikėjimui simbolis. Tai išskirtinė vieta mūsų tautai, mūsų krikščioniškajai kultūrai, mūsų krašto didingajai istorijai. Ji mena Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą, kuris šią Trakų šventovę fundacine privilegija įsteigė 1409 metais kaip Lietuvos valstybės dvasinį centrą. Jai Vytautas padovanojo Dievo Motinos paveikslą, manoma, gautą iš Bizantijos imperatoriaus ir jau XV amžiuje pradėtą laikyti stebuklingu. Trakų Dievo Motinos paveikslas visada buvo gerbiamas kaip Vytauto Didžiojo – Lietuvos valstybingumo kūrėjo, krikščioniškojo tikėjimo liudininko – ir valstybės pašventimo Dievo Motinos globai simbolis.
Per šimtmečius šis atvaizdas tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi. Tačiau išskirtinis momentas įvyko 1718 metų rugsėjo 4 dieną, popiežiui Klemensui XI suteikus leidimą karūnuoti šį paveikslą. Tai buvo pirmasis Mergelės Marijos paveikslo karūnavimas visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir visoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Karūnavimo iškilmės Trakuose subūrė tūkstančius žmonių. Tą dieną Lietuva buvo paaukota Marijos globai. Tai buvo ne tik apeigos, bet ir išreikštas gilus dvasinis mūsų tautiečių pasitikėjimas, kad Dievo Motina liks ištikima mums savo globa. Tai buvo tikėjimo aktas, liudijęs, kad lietuvių tauta savo ateitį nori grįsti ne galia, o meile – kaip Dievo Motina mus ir moko. Ir iš tiesų – per sukilimus, per carinę priespaudą, per nacių ir sovietų okupacijas Marijos paveikslas išliko. Išliko ir mūsų kraštas, krikščioniškasis tikėjimas, padėjęs išsaugoti tai, kas viešai buvo draudžiama. 2018 metais švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų, artėjant Vasario 16-ajai Trakų bazilikoje po 300 metų Lietuva vėl buvo paaukota Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Šia paaukojimo malda Marijos globai patikime Lietuvos dabartį ir ateitį, su dėkingumu atmindami visus, kurių dėka ją turime. Tai atgarsis Vytauto Didžiojo pradėtõs ir vėliau XVII–XVIII amžiuje iškiliausių LDK atstovų púoselėtos tradicijos – sieti Lietuvos valstybingumo tradiciją su Trakų Dievo Motinos kaip Lietuvos Globėjos simboliu. Labai prasminga, kad ir šiandien Trakų pilyje Lietuvos šaulių ištarta priesaika bus tarsi naujas tautos pasišventimas. Tarsi atsakymas Dangiškajai Motinai: „Mes čia. Mes budime. Mes nepamiršome.“ Mes stovime čia dėl Lietuvos, mūsų protėvių ir didvyrių žemės.
Šiandien skaitėme Šventojo Rašto žodžius iš Patarlių̃ knygos: „VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų“ (Pat 8, 22). Jie kalba apie Dievo dvasią, kuri dalyvavo kuriant pasaulį. Ji simbolizuoja išmintį, Kūrėjo įdiegtą jo kūriniuose. Tačiau šie žodžiai skamba ir kaip Marijos atspindys – ji buvo Dievo plano dalis nuo pat pradžios. Išmintis įsikūnijo per ją. Marija – ne tik Jėzaus Motina, bet ir Dievo malonės bei išminties bendradarbė. Todėl ir mūsų tautos istorijoje Dievo Motina per amžius buvo laikoma ne tik dangiškąja globėja, bet ir išminties, pergalės ir motiniško užtarimo ženklu. Marijos pavyzdys kviečia mus būti ištikimus, išmintingus ir drąsius ginti tai, kas Dievo mums dovanota, – gyvybę, kiekvieną žmogų, šeimą, valstybę. Tai svarbu prisiminti mums visiems, kurie norime saugoti mūsų Tėvynę, gerbti jos istoriją, būti ištikimi tikėjimui.
Apie šią drąsią kovą už tiesą mums priminė skaityta ištrauka iš Apreiškimo knygos, kurioje dalyvauja ir „Moteris apsisiautusi saule, po jos kojomis mėnulis, ir ant jos galvos vainikas iš dvylikos žvaigždžių“ (Apr 12, 1). Katalikiška tradicija šioje moteryje atpažįsta Mergelę Mariją. Ji – ne tik Motina, bet ir Karžygė, stovinti prieš slibiną. Ji kovoja ne kalaviju, bet malda, ne jėga, bet meile. Tai mūsų pašaukimas šiandien – ginti Tėvynę ne tik ginklu, bet ir meilės dvasia. Kaip Marija – stovėti po kryžiumi, budėti širdyje, ištverti iki galo, nežiūrint pavojaus.
Evangelijoje Jėzus sako: „Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė tik padidėja“ (Mt 9, 16). Tai mintis, kad mūsų tikėjimas, meilė Tėvynei ir pasišventimas jos gynybai negali būti paviršinis, tik išorinė forma, palaikanti senąsias tradicijas, tarsi naujas lopas, uždėtas ant seno drabužio. Tai – naujas veikimas šiandienos sąlygomis, tačiau ir sekimas mūsų garbingųjų protėvių pãvyzdžiu. Evangelijoje minimas jaunas vynas esame mes visi. O naujas vynmaišis, galime tarti, yra šių dienų Lietuva, kuriai labai reikia karštų širdžių, pasiruošusių dirbti ir kovoti dėl šio brangaus Dievo mums dovanoto krašto. Turime būti brandžios valstybės kūrėjai, prisimindami, kad išlaikytas vynas yra geras vynas. Tai mūsų istorija, kultūra, tikėjimas Dievu ir Tėvyne, gyvuojančia tik todėl, kad ją myli jos žmonės.
Tėvynė – tai ne tik geografinis taškas. Ne vien kalba, simboliai. Tėvynė yra Dievo dovana. Tai kraštas, kurį Jis patikėjo mums saugoti. Tokia yra Dievo plano dalis – kad šioje žemėje mes būtume pašaukti gyventi, čia bręstų mūsų tikėjimas, augtų šeimos, kurtųsi bendruomenės, gyventų laisvi žmonės. Lietuva mums nėra atsitiktinumas. Mūsų pašaukimas – čia gyventi, kurti ir save dovanoti. Būti Lietuvos piliečiais yra misija ir tarnystė.
Mūsų krikščioniškasis tikėjimas – tai motyvuojanti jėga ir ne vien privatus reikalas. Tikėjimas yra viską persmelkiantis gyvenimo matmuo, keičiantis ne tik žmogų, bet ir tautą. Jis sutelkia motyvacinę galią būti piliečiu. Nes tikintysis žino, kad gyvena ne sau. Kad laisvė – tai atsakomybė. Kad kiekvienas artimas – tai Dievo atvaizdas. Tikinčio žmogaus pašaukimas yra dovanoti save – artimui, šeimai, tautai. Mus įkvepia meilė, o ne baimė. Ne tik įsakymas, bet širdies sprendimas. Tikėjimas į Amžinąjį Tėvą – mūsų protėvių Dievą – suvienija mus į piliečių šeimą, kur kiekvienas svarbus. Jis įkvepia drąsos rinktis tiesą, ginti teisingumą, priešintis blogiui. Tikėjimas suteikė jėgos mūsų partizanams, pasiryžusiems ginti Tėvynę. Tikėjimo galia stiprino tremtinius Sibire. Dėl šios jėgos ir šiandien mūsų šauliai yra pasiryžę tarnauti – tarnauti ne dėl naudos, bet kad liepia sąžinė.
Brangūs šauliai, šiandien jūsų duodama priesaika Trakų pilyje – tai dvasinis tęsinys to, ką pradėjo Vytautas Didysis. Jūs, šių laikų Tėvynės patriotai, dovanojate save Lietuvai, jos kūnui, bet ir jos dvasiai – mus siejančiai istorijai, tradicijai ir ištikimybei Dievui.
Švč. Mergelė Marija šiandien žvelgia į mus, Vilties piligrimus, kaip šie Jubiliejaus metai mums primena. Ji žvelgia į mus, šiandienės Lietuvos vaikus. Ji yra mūsų visų Vilties Motina!
Mergele Marija, Trakų Dievo Motina, Lietuvos Globėja, saugok ir užtark mus, kad būtume apsaugoti nuo priešų ir gebėtume išsaugoti bei puoselėti mums patikėtą brangią dovaną – mūsų Tėvynę Lietuvą!
