Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos homilija Šiluvoje: „Užtarianti ir padrąsinanti Motina.“ (2019 09 13)
Paskelbta: 2019-09-14 10:46:38

Nuotrauka – KAIT

Atvykę į šiuos atlaidus visada aplankome ne tik garsiąją Šiluvos baziliką, bet ir čia esančią Marijos Apsireiškimo koplyčią. Įžengdami į ją, nuolankiai ir maldingai nusiteikę, ne visada pakeliame galvą aukščiau ir pastebime įrašą, esantį kiek aukščiau virš koplyčios durų. Ten šios koplyčios statytojų įrašytas vienas iš Švč. M. Marijos litanijos kreipinių, tiesa dar senesne forma, taip, kaip tikintieji meldėsi Marijai koplyčios statymo laiku: „Sveikata Ligonių“.

Net ir pastebėję šį įrašą ne dažnai susimąstome: ką jis liudija?

Iš tiesų nesunku suprasti, jog čia, šioje šventovėje, jau daug žmonių kartų meldžiasi Marijai sudėdami savo viltis atgauti sveikatą, sustiprėti fiziškai bei dvasiškai ir patiria daug malonių. Ir mūsų dienomis ligoniai čia patiria ypatingą Marijos maloningumą. Taip pat jie yra pasitinkami ir savanorių, dvasininkų, maldininkų šiltu, palankiu dėmesiu.

Dėl to Šiluvoje didžiųjų atlaidų metu kasmet viena diena skiriama ypatingai maldai už ligonius ir tuos, kurie jiems padeda – medikus, slaugytojus. Meldžiame jiems reikalingų malonių, drauge juos prisimindami, parodydami solidarumą, atjautimą jų sunkumuose, išgyvenant ligų, negalių išbandymus.

Taip pat ne tik pagrindinių atlaidų metu, bet ir ištisus metus daug tikinčiųjų Jėzaus Motinos ir kartu Bažnyčios Motinos Marijos meldžia pagalbos, užtarimo, kūno ir sielos sveikatos. Galėtume pasakyti jog ši šventovė yra tarsi dvasinė sanatorija, kur sergantieji, neįgalieji visada laukiami ir priimami. Kur jie paguodžiami, padrąsinami, vidumi ir kūnu sustiprinami. Tegul ir šiandien susirinkusiųjų, ir per radiją mus girdinčių keliai dažniau čia atveda, kai sunku, kai užklumpa liga, kai kankina nusivylimas, nerimas, vienišumas, atstūmimo kartėlis, kai nerandama į ką gyvenime atsiremti. Kai kenčiama dėl priklausomybių, vilties praradimo, depresijos, nenoro gyventi. Taip pat ir kai slaugytojai, medikai pervargsta, išsisemia, tampa prislėgti kasdienės įtampos ir rutinos, ligonių kančių.

Šioje šventoje vietoje iš paties Viešpaties Jėzaus mokomės ypatingą dėmesį skirti sergantiems, kenčiantiems. Ar įsiklausydami į Dievo Žodį, ar tyloje suklupę prieš Jėzų, esantį Švenčiausiajame Sakramente, ar jo akivaizdoje apmąstydami savo sunkumus ir patirdami vidinį sustiprinimą, tampame tvirtesni, drąsesni iššūkių akivaizdoje.

Taip pat šioje šventovėje ypač artima yra Jėzaus Motina Marija. Savo motinišku gerumu ir čia ypatingai patiriamu jos dvasiniu artumu, Marija ir guodžia, ir palaiko. Kartu ji mus daug ko moko, dalindamasi tuo gerumu, kuriuo Golgotoje dalinosi su kenčiančiu, mirštančiu savo Sūnumi Jėzumi.

Užtariančią ir padrąsinančią pasitikėti Jėzumi Mariją sutinkame ir šios dienos Evangelijoje. Šiame Evangelijos pasakojime esame kviečiami pažinti Mariją kaip besirūpinančią užtarėją ir įsiklausyti į tai, ką ji sako. Jos taip pamokomi galime lengviau iš naujo atrasti tai, kas mums tikėjimo kelionėje ypač svarbu.

Marija patarnaujančius prie stalų vestuvėse drąsina: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Tai yra, ką lieps jos Sūnus Jėzus. Ji tiki, pasitiki, kad geriausias pasirinkimas yra klausyti Jėzaus. Būdama arti jo visą laiką nuo gimimo, ji išmoko, jog klausyti Jėzaus visada yra geriausias pasirinkimas.

Tais pačiais žodžiais motiniškas Marijos rūpestingumas ir šiandien mus ragina įsiklausyti, ką Jėzus liepia. Moko savo gyvenime vadovautis Jėzaus žodžiais, jo pamokymais kaip geriausiu pasirinkimu.

Taip būdami vienybėje ir dvasinėje artumoje su Marija, Jos globa ypatingai pasitikėdami, geriau atpažįstame ir nuolatinį Marijos rūpestį tais, kuriems sunku, kurie patys sau mažiau gali padėti, kuriuos neretai vadiname silpniausiaisiais broliais ir seserimis. Taip, bendrystėje su Marija, Ja pasitikėdami sulaukiame ypatingo sustiprinimo.

Pamaldumas Marijai nesibaigia vien siekiant jos palankumo ir kokios nors konkrečios malonės. Ji, būdama Jėzaus Motina ir mūsų užtarėja, atsiliepdama į mūsų maldavimus, drauge mus nuolat kreipia savo Dieviškojo Sūnaus link. Ji mus veda prie to, apie kurį Kanoje kalbėjo: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Savo motinišku rūpestingumu Marija visą laiką – ir džiaugsmuose, ir varguose, ir pakilime, ir kentėjimuose – mus kreipia prie savo Dieviškojo Sūnaus Jėzaus, kuris mums yra ir amžinojo gyvenimo viltis ir jos išsipildymas.

Mielieji, iš Švenčiausiosios Dievo Motinos, taip ją pažindami, taip pat ypač mokomės geranoriškumo, atjautimo, ligonių, senų žmonių, silpnesniųjų atžvilgiu. Kartu su Marija lengviau pastebime šalia mūsų gyvenančius kenčiančius, negalios varžomus ar sukaustytus brolius ir seseris. Su Marija lengviau mokomės natūraliai, be kažkokių išskirtinių, varginančių ir sekinančių emocijų ar pastangų, nesitikėdami kažkokio ypatingo įvertinimo, juos geriau suprasti, kai to reikia, ir jiems padėti. Tokia palanki nuostata silpnesniųjų atžvilgiu mus pačius augina gerame, daro labiau krikščioniškus, veda prie Kristaus.

Gal kažkam iš mūsų artimų žmonių tiesiog nesiseka gyvenime, gal jie dėl kažko labai prislėgti? Gal jie nepakyla iš patalo ar vežimėlio, gal prislėgti psichinės negalios ar serga kokia nepagydoma liga? Visus kenčiančius ir negaluojančius šiandien esame skatinami Marijos pavyzdžiu priimti su didesne meile ir rūpestingumu. Tą mūsų gerumą jiems galime įkūnyti padėdami jiems tuo, kuo galime. Slaugydami, gydydami, melsdamiesi už juos, aplankydami bei paguosdami, suramindami ar tiesiog pakalbindami, parodydami jiems gerumą, dėmesį. Mokykimės to paprastai, natūraliai iš mūsų dvasinės Motinos Marijos.

Tokia Jos meilė, ją atpažįstant ir vis naujai atrandant niekada nepaliauja. Dėl to neretai Marija vadiname ir Nepaliaujama pagalba. Dėl to Marijos litanijos poetiškais žodžiais ją dažnai vadiname Gailestingumo Motina, Nuliūdusiųjų paguoda, Gerąja patarėja, Krikščionių pagalba.

Todėl taip pat, kaip užrašyta virš Apsireiškimo koplyčios durų, ištisos kartos į ją kreipiasi ir ligoniams, slaugytojams, medikams, visiems tikintiesiems labai artimu titulu: „Ligonių Sveikata, melski už mus”.

Atraskime vis naujai ir šioje šventovėje Mariją, kaip esančią šalia Jėzaus, kaip mus nuolat kreipiančią prie Jo. Kaip rūpestingą ne tik Jėzaus, bet ir mūsų dvasinę Motiną, Bažnyčios Motiną, nepaliaujamai mus globojančią, mums padedančią, paguodžiančią, padrąsinančią.

 

Ganytojo žodis

Tikroji meilė – tai ne emocijos ir ne keli centai, įdėti į elgetos ranką, bet angažavimas kovoti už teisingesnę ir geresnę visuomenę, geresnę Lietuvą; tai gebėjimas atleisti nuoskaudas ir kasdienis tarnavimas vieni kitiems toje vietoje, kur Dievas leidžia mums būti ir veikti.

 Arkivysk. S. Tamkevičiaus herbas+ Sigitas TAMKEVIČIUS

Iš homilijos minint CARITO 30-metį

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune