Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
„Atėjus metui, kai turėjo būti atimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“ (Lk 9, 51) – taip prasideda šios dienos Evangelijos ištrauka. Ypač evangelistas Lukas pabrėžia Jėzaus keliavimą per miestus ir kaimus, tačiau žemiškos Jėzaus piligrimystės tikslas – Jeruzalė. Ten ant kryžiaus įvyksta žmonijos išgelbėjimas. O po prisikėlimo, prieš žengdamas į dangų pas Tėvą, Viešpats Jėzus siunčia savo mokinius: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją!“ Būtent šiais žodžiais Viešpats siunčia ne tik apaštalus, bet ir visus žmones, kurie per jų žodžius įtikės. Ta pasiuntinybė vadinama misija – tikslas ir užduotis, saistanti visus pakrikštytuosius. O kaip mes išgyvename šią misiją?
Visų pirma noriu jums pristatyti keletą šventų žmonių, kurie pagal galimybes atsiliepė į Kristaus kvietimą savo gyvenimą pašvęsti Jo misijai.
Šiandien minime šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, kuri vos 15 metų sulaukusi įstojo į kontempliatyvųjį seserų karmeličių vienuolyną. Būdama jauno amžiaus, Kristaus sekimu ji tapo maksimalistė ir norėjo kuo daugiau pasiekti: būti apaštale, kunige, misioniere, kankine... tiesiog norėjo būti viskuo vienu metu! Ji susirašinėjo su dviem kunigais misionieriais, pažino jų sunkumus ir už juos meldėsi bei aukojo savo atsižadėjimus bei kančias. Matydama, kad dėl savo silpnumo nepasieks tų aukštų idealų, kuriuos buvo užsibrėžusi, ji pasirinko mažąjį kelelį – būti Kristaus misioniere mažuose dalykuose. Juk kas ištikimas mažuose dalykuose, tam bus patikėti dideli (plg. Mt 25, 21).
Mąstydama apie Bažnyčią kaip Kristaus Kūną, Kūdikėlio Jėzaus Teresė ieškojo vietos, kurioje geriausiai realizuotų savo misiją. Ir ją surado! Dienoraštyje ji taip užrašė: „Supratau, kad, jei Bažnyčia yra kūnas, sudarytas iš skirtingų narių, tai negali trūkti paties reikalingiausio, paties kilniausio iš visų. Supratau, kad Bažnyčia turi širdį ir kad ta širdis dega meile. Supratau, kad tik meilė skatina veikti Bažnyčios narius, ir jei meilė užges, tai apaštalai jau nebeskelbs Evangelijos ir kankiniai atsisakys lieti savo kraują… Supratau, kad meilėje slypi visi pašaukimai, kad meilė yra viskas. ... Taip aš radau savo vietą Bažnyčioje, ir šią vietą man davei tu, mano Dieve… Bažnyčios, mano Motinos, širdyje aš būsiu Meilė… Taip bus įgyvendinta mano svajonė!!!“
Nors šv. Teresėlė ir nebuvo išvykusi į misijas, tačiau maldos pagalba ji visa savo širdimi buvo misijose. Apie tai ji rašo: „Įžengdama į Karmelį, įžengiau visur: į vargšų ir turčių namus, pas tuos, kurie toli, ir pas tuos, kurie arčiausiai. Karmelyje išnyksta sienos, jos neriboja. Tapdama karmelite, tapau kine, inde, japone, esu iš visur, iš viso pasaulio. Mano širdis laisva, gali eiti bet kur. Meilė leidžia apkeliauti pasaulį. Visa, kas vyksta pasaulyje, vyksta mylinčiojo širdyje. ... Tik Meilė nutiesia kelią iki pat pasaulio pakraščių.“
Brangieji, kokia plati yra giliai tikinčio ir mylinčio žmogaus širdis. Savo jaunatvišku užsidegimu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė daug žmonių patraukė siekti šventumo mažuoju keleliu, kuriame meilė ir noras dalintis tikėjimu su kitais yra svarbiausia. Vienas iš dvasinių šv. Teresėlės sūnų yra ir palaimintasis Teofilius Matulionis.
Po išlaisvinimo iš lagerio 1934 metais pal. Teofilius popiežiaus kvietimu viešėjo Romoje. Ten jis sužinojo apie neseniai šventąja paskelbtą šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę ir apie tai, jog ji – misijų globėja. Palaimintojo dėmesį patraukė įdomūs sutapimai: jie abu yra gimę tais pačiais 1873 metais; abu jie tais pačiais metais, būdami tik trejų, tapo našlaičiais mirus motinai. Palaimintasis Teofilius šį sutapimą priėmė kaip Dievo ženklą ir visuomet turėjo su savimi šv. Teresėlės paveikslėlį, kuris jį lydėjo lageriuose iki žemiško gyvenimo pabaigos.
Palaimintasis Teofilius buvo paskirtas vyskupu Rusijos katalikams, todėl labai išgyveno tuomet, kai negalėjo pasiekti savo ganomųjų. Būdamas Lietuvoje, jis domėjosi Rusijos katalikų gyvenimu, o Kauno kunigų seminarijoje vedė misijų būrelį seminaristams ir ragino ne tik apie save ir savo kraštą galvoti, bet turėti ir platesnį žvilgsnį. Taip dar tuomet atsirado Misijoms remti draugija, kurios narys buvo ir palaimintasis Teofilius.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sužibo viltis, jog galbūt atsiras galimybė grįžti pas savo ganomuosius, kurie buvo likę lyg avys be piemens. Palaimintasis Teofilius žinojo, jog Lietuvoje yra ir daugiau dvasininkų, kurie buvo išvaryti iš sovietinės Rusijos, todėl pirmiausia kreipėsi į juos, kviesdamas ieškoti būdų, kaip grįžti atgal. O dvasininkai, Lietuvoje gavę geras parapijas, viskuo aprūpinti ir mylimi, nerodė jokio entuziazmo grįžti į revoliucijų ir karų nusiaubtą kraštą. Tačiau palaimintasis nenuleido rankų ir toliau rūpinosi misijomis: surinko liturginių indų, skirtų misijoms, taip pat atsirado keletas pasauliečių, sutinkančių lydėti dvasininkus į misijas. Deja, šiam palaimintojo Teofiliaus troškimui nebuvo lemta išsipildyti, nes karo veiksmai vystėsi nenuspėjamai. O po karo palaimintasis Teofilius dėl sovietų neapykantos krikščioniškajam tikėjimui vėl atsidūrė lageryje.
Kaišiadorių katedroje saugomi liturginiai indai su užrašais, jog tai skirta misijoms, liudija apie palaimintojo ganytojiškąją meilę ir norą praturtinti suvargusius žmones tikėjimu. Nes kas turi tikėjimą, tas turi ir viltį bei atramą gyvenime.
Popiežius Pranciškus paskelbė šį spalį ypatinguoju Misijų mėnesiu, nes trokšta, kad visa Bažnyčia taptų misionieriška ir evangelizuojanti bendruomenė. Štai šiandien pirmajame skaitinyje girdėjome apie Dievo ieškančius žmones: vieno miesto gyventojai eis pas kitus ir sakys: „Eikime ... ieškoti galybių Viešpaties. Daugel tautų ir galingų genčių ateis ieškoti Jeruzalėje galybių Viešpaties. Daugelis žmonių, sulaikę tikinčiuosius už atlapo tiesiog prašysis: `Mes norime eiti su jumis, nes Dievas yra su jumis!“(plg. Zch 8, 20–23)
Brangieji, tikriausiai negalvojame apie tai, kad turėtume tapti misionieriais kokiuose nors tolimuose kraštuose, kur Kristus dar nėra pažįstamas. Tačiau ar mūsų kraštas, ar mūsų aplinka nėra tapusi misijų kraštu? Juk ta malonė ir garbė būti Kristaus misionieriumi mums suteikiama per Krikštą.
O tu, broli sese, ar jau radai savo vietą Bažnyčioje? Kaip tu myli savo Bažnyčią? Dalyvauji drauge su kitais jos gyvenime? Domiesi jos misija? Ar meldiesi už jos ganytojus, kunigus, katechetus, visus misionierius, kitose šalyse padedančius pažinti ir pamilti Viešpatį Jėzų? Ar stengiesi mylėti bažnytinę bendruomenę, kurios prieglobstyje gyveni? Juk tam esame pakrikštyti ir siunčiami būti Kristaus ruporais. Anot popiežiaus Pranciškaus, „kiekvienas krikščionis ir kiekviena bendruomenė suras savo kelią, kuriuo žengti liepia Viešpats, tačiau visi esame raginami atsiliepti į kvietimą išeiti iš patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius, kuriems reikia Evangelijos šviesos“ ( Evangelii gaudium, 20). Išdrįsti pasiekti visus pakraščius... O kur man yra pakraštys? Nebūtinai tai turi būti Azija, Afrika ar Lotynų Amerika. Tokiu pakraščiu man gali tapti šalimais gyvenanti ir Dievo meilės dar nepažįstanti šeima ar vienišas ir socialinę atskirtį kenčiantis žmogus.
Pradžiuginsiu jus! Tam, kad taptumėte misionieriais, visai nebūtina toliausiai keliauti. Savo tikėjimo liudijimu pasibelskite į kito žmogaus širdį, kuris yra šalia jūsų, kuriam reikia jūsų tikėjimo liudijimo ir iš tikėjimo kylančio paguodos žodžio. Tai nelengva. Tik prisiminkime, ką popiežius mums sakė viešėdamas Lietuvoje: reikia „būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti kuriant susitikimo erdves su paskutiniaisiais, su atstumtaisiais“ (Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje. Kalbos 2018 m. rugsėjo 22–23 d., p. 46-47).
Turime atrasti, kad būti misionieriumi ir Kristaus liudytoju nėra kažkoks ypatingas gyvenimo būdas, kurį galėtų praktikuoti tiktai kai kurie šventumo genijai. Tai nėra elitinis išrinktųjų kelias, bet kvietimas kiekvienam pakrikštytajam. Kokia didelė malonės jėga snaudžia nesuskaičiuojamoje daugybėje pakrikštytųjų! Dievo malonė jumyse snaudžia. Ar norite ją pažadinti? Tuomet šis mėnuo kaip tik jums!
O šventieji misijų globėjai – šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir palaimintasis Teofilius – teužtaria mus.