Algirdo Jurevičiaus homilija IV Gavėnios sekmadieniui
Kartu su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi SJ vyskupas Algirdas Jurevičius kovo 22-osios sekmadienį melsis už arkivyskupiją privačioje koplyčioje. Homilija parengta pagal IV Gavėnios sekmadienio skaitinius.
Atraskime maitinančią paguodą!
Brangūs Kauno arkivyskupijos žmonės,
ketvirtasis Gavėnios sekmadienis Bažnyčios liturgijoje yra vadinamas Laetare (Džiaugsmo) sekmadieniu, nes įžangos priegiesmis skelbia pranašo Izaijo kvietimą Jeruzalei džiaugtis – Laetare Jerusalem (Iz 66, 10). Pranašas garsina šią žinią prislėgtiems žmonėms ir perteikia Viešpaties pažadą: „Kaip motina guodžia <...>, taip aš jus paguosiu“ (Iz 66, 13). Suspaudimo metu iš Dievo gauta viltinga žinia kelia džiugesį.
Nors šis sekmadienis mūsų krašte gavo Pirmojo karantino sekmadienio pavadinimą, betgi mums svarbiau yra priimti viltį nešantį Dievo žodį, kuris vestų mus į džiaugsmą. Pažvelkime į šio sekmadienio liturginius skaitinius ir atraskime juose maitinančią paguodą.
Samuelis gavo užduotį iš Dievo patepti vieną iš Izaijo sūnų karaliumi. Tėvas pristatė septynis dailiai nuaugusius savo sūnus, tačiau pranašas nė vieno iš jų nepatepė karaliumi. Tuomet tėvas prasitarė, jog turi dar vieną sūnų, jaunėlį Dovydą, kuris ganė avis ir net nebuvo pakviestas į karaliaus rinkimus. Jaunėlis ir buvo pateptas karaliumi. Dievo pamoka šioje istorijoje yra tai, kad „Dievo akis žiūri kitaip, nei žmogus. Žmogus mato išorę, o Viešpats žvelgia į širdį“ (1 Sam 16, 7). Šiomis dienomis mūsų regimas gyvenimas yra pristabdytas. Mobilumą galima suvaržyti ir apriboti, bet širdies judesys turi visišką laisvę. Kadangi Viešpats žvelgia į širdį, temato nesustabdomą jos veržimąsi link Jo.
Evangelija pristato intrigomis ir kaltinimais apipintą neregio pagydymo istoriją. Fariziejams taip norėjosi sužinoti, kas kaltas dėl neregiu gimusio žmogaus: jis pats ar jo tėvai? Jėzaus atsakas išveda iš siauro supratimo ir atskleidžia visai kitą tikrovės pažinimo erdvę: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Atsidūrus sunkioje situacijoje, nieko nepadeda kaltų ieškojimas, bet kur kas geriau su Dievo pagalba siekti ir atrasti pozityvių dalykų, kurie atvertų akis naujiems dvasiniams potyriams.
Nustebina Viešpaties ištarmė apie reginčiuosius ir akluosius: „Aš atėjau daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39). Tad kurioje barikadų pusėje – aklųjų ar reginčiųjų – esame? Jei sprendžiame tik pagal išorę, jei neregime savo gyvenime vertikaliojo matmens, atveriančio visai kitą matymo lauką, – tuomet esame akli.
„Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje“ (Ef 5, 8) – padrąsina mus apaštalas Paulius, kuriam Viešpats Jėzus prakalbėjo iš šviesa nutvieksto dangaus tuomet, kai jis (Saulius) skubėjo į Damaską persekioti krikščionių. Po šio įvykio persekiotojas buvo tol apakęs, kol nepriėmė iš prisikėlusio Kristaus sklindančios šviesos. Įtikėjo ir praregėjo!
Įžvelkime ir mes šį pirmąjį karantino sekmadienį dar neatrastų galimybių ir pasinaudokime jomis giliau pažinti Dievo valią, sustiprinti tarpusavio ryšius šeimose. Kaip psalmė sako, „nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi“ (Ps 23, 4). Viešpats kaip Gerasis Ganytojas visuomet buvoja šalia mūsų, nepaisydamas tamsiausių netikėjimo slėnių ir aukščiausių žmogiškosios puikybės kalvų.
Brangieji, nors ir negalime artimai susitikti ir fiziškai pasimatyti, tačiau per maldos saitus esame artimi vienas kitam. Paguoda iš Viešpaties ir šio Laetare sekmadienio džiaugsmas testiprina jus.
† Algirdas JUREVIČIUS
Kauno arkivyskupijos
apaštalinis administratorius
2020 m. kovo 21 d.
