Algirdo Jurevičiaus homilija V Gavėnios sekmadieniui
Homilija parengta pagal V Gavėnios sekmadienio skaitinius
Ne mirčiai, bet Dievo garbei!
Brangūs Kauno arkivyskupijos žmonės,
penktojo Gavėnios sekmadienio tema – liga, mirtis ir Dievo vaidmuo tame. Šie raktiniai žodžiai pažįstami mums ne iš knygų, bet iš gyvenimo, kuris kasdien pateikia nemalonių staigmenų ir iššūkių. Kaip mes juos priimame ir išgyvename ypač tada, kai tai paliečia mūsų artimuosius?
Evangelija pasakoja apie Jėzaus ir Lozoriaus draugystę, kuri visai kitoje šviesoje suspindi tuomet, kai Lozorius suserga ir miršta. Pirmiausia Jėzus gauna žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ (Jn 11, 3). Visi esame Dievo meilės apglėbti, tačiau tai neužtikrina mums stiprios sveikatos ir jėgų antplūdžio. Negana to, liga ir negandos gali paskatinti galvoti apie Dievo „nusisukimą“, nes visuomet buvo ir yra žmonių, manančių, jog tikėjimas į Dievą privalo garantuoti ne tik stiprią sveikatą, pasisekimą, bet ir finansinį stabilumą. Šiuos įsivaizdavimus šipuliais pavertė Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus. Pats Dievas pasirenka visai kitą kelią ir kviečia mus jame ieškoti atsakymų.
Nors Lozorius buvo artimas ir mylimas Jėzaus bičiulis, jį ištinka liga ir mirtis. Artimieji nieko nebesitiki ir šermenyse nesulaukę Jėzaus palaidoja Lozorių. Viešpats ateina praėjus keturioms dienoms nuo jo mirties, o artimųjų įspėjimas, kad jau dvokia, išreiškia nusivylimą.
Jėzus prisiartina ne kaip triumfuojantis ir iš anksto viską žinantis Dievas, bet kaip tikras bičiulis, nuoširdžiai ir užjaučiamai verkiąs prie Lozoriaus kapo. Nors ir nuskambėjo galingas Jėzaus balsas „Lozoriau, išeik!“, tačiau šis Lozoriaus prikėlimo ženklas tapo pranašyste ne tik apie paties Jėzaus prisikėlimą, bet ir apie visų žmonių prikėlimą pasaulio pabaigoje.
Daug mūsų tautiečių patyrė tremtį, o dalis jų tremtyje mirė, svajodami būti palaidoti gimtojoje žemėje. Tokia pat svajonė lydėjo ir izraelitus, atsidūrusius Babilonijos tremtyje. Dievas per pranašą Ezekielį duoda pažadą atverti kapus ir iškelti iš jų bei parnešti į Pažado žemę: „Duosiu jums savo dvasią, kad jūs atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotume, jog aš, Viešpats“ (Ez 37, 14). Tokia paguoda plūsta iš Senojo Testamento, o Jėzus ją dar labiau sustiprina ir sukonkretina. Jis buvoja kartu su kenčiančiais, verkia, užjaučia ir duoda viltį. Panašiai kaip Lozorius iš Evangelijos, Dievo mylimas ir Dievą mylintis žmogus gali susirgti ir net numirti, tačiau tai dar nėra pralaimėjimas. Štai apaštalas Paulius šiandien mums perteikia žinią apie mirtingumą ir amžinumą: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11).
Draugystė su Jėzumi negarantuoja, kad nemirsi, bet užtikrina prikėlimą ir gyvenimą be pabaigos. Atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius dėl Lozoriaus pasiligojimo: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei“ (Jn 11, 4). Šiuo metu mes įžvelgiame tik grėsmes, bet tikėkime, kad didžiausias negandas Viešpats geba paversti gėriu ir per tai apreikšti savo šlovę.
+ Vyskupas Algirdas Jurevičius
Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius
