Ar vis dar bijote ir abejojate?
Homilija parengta pagal Atvelykio sekmadienio skaitinius >>
Savaitė po Kristaus prisikėlimo buvo paženklinta įvairių liudijimų apie pavienių žmonių susitikimus su Prisikėlusiuoju. Tai galėjo žavėti naivuolius, bet tik ne apaštalus, kurie nebuvo filosofai ir svajotojai, bet veikiau paprasti, konkretūs ir dalykiški žmonės. Juk mesdamas ir traukdamas tinklus ar muitinėje skaičiuodamas pinigus, negali pasiduoti nepagrįstiems lūkesčiams ar svaičiojimams. Čia reikia viską atlikti racionaliai ir tiksliai. Jokių pašalinių interpretacijų ar svajonių! Tokia natūrali galvosena priešinga staigiems pokyčiams ir nepagrįstiems tvirtinimams.
Velykų rytą įvyksta kažkas ypatingo, kas netelpa į natūralius supratimo rėmus. Kristaus prisikėlimas ir numirusiųjų – tai antgamtinis įvykis ir akivaizdus Dievo darbas. Tai nebuvo mirusiojo reanimacija, bet visiškai naujos egzistencijos pradžia. Apaštalai dar nebuvo pajėgūs to suvokti, todėl laikėsi nuošaliau.
Evangelijoje į akis krinta apaštalo Tomo netikėjimas. Tačiau ne geresni buvo ir kiti apaštalai, kuriuos kaustė didžiulis išgąstis. Evangelistas neslepia, jog durys buvo užrakintos dėl to, kad apaštalai bijojo. Jėzaus atėjimas durims esant užrakintoms ir pirmieji žodžiai, linkintys ramybės, sugrąžino pasitikėjimą ir džiaugsmą. Dvasinio gyvenimo mokytojai prieš meldžiantis pataria akimirką stabtelėti ir leisti nurimti karštiems įspūdžiams, kad grįžtų ramybė. Taip ramybė palydi ir kiekvieną maldos susitikimą su Prisikėlusiuoju. Po to ateina džiaugsmas, kuriuo norima dalytis.
Šalia baimės būta ir abejonių. „Neviernas Tamošius“ atstovauja visiems esamiems ir būsimiems empirikams, kuriems svarbu paliesti, patirti ir patvirtinti arba paneigti faktą. V amžiuje Konstantinopolyje gyvenęs šv. Proklas džiaugiasi, kad pirmojo prisikėlusio Kristaus pasirodymo apaštalams metu Tomo nebuvo, „nes jei būtų buvęs, nebūtų abejojęs, o jei nebūtų abejojęs, nebūtų Kristaus palietęs, ir jie nebūtų palietęs, nebūtų įtikėjęs kaip įtikėjo, nebūtų mūsų išmokęs tikėti taip, kad mokinio netikėjimas taptų mūsų tikėjimo pradžia“. Taip mūsų tikėjimas papildomai buvo patvirtintas Tomo netikėjimu.
Net jei ir po Velykų vis dar esame kaustomi nerimo ar abejonių dėl ateities, atsiverkime prisikėlusio Kristaus atneštai ramybei. Nesvarbu, keliais garsiausių apsaugos firmų gamintais užraktais būtume atsitvėrę nuo baimę keliančio pasaulio, Viešpats ateina durims esant užrakintoms ir išveda mus iš baimės ir netikėjimo kalėjimo. Netrūksta liudijimų, kad karantinas daugeliui yra tapęs naujų patirčių ir atradimu laiku.
„Ramybė jums!“ (Jn 20,19) , „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27).
† Algirdas JUREVIČIUS
Kauno arkivyskupijos
apaštalinis administratorius
2020 m. balandžio 18 d.
