Lapkritį tęsiasi Kauno arkivyskupijos parapijų bendradarbių, institucijų darbuotojų ir kitų aktyviai įsitraukusiųjų į veiklas Bažnyčioje ugdymo seminarai. Karantinas, atrodo, mus privertė paeiti tą papildomą mylią – persikelti į virtualią erdvę ir mokytis kitaip bendrauti, kitaip tobulėti ir augti, kitaip išgyventi bendrystę.
Lapkričio 12 dieną, tik pasibaigus Vėlinių aštuondieniui, arkivyskupijos vargonininkai rinkosi į seminarą „Krikščioniškojo sąmoningumo stiprinimas laidotuvių apeigose“. Pirmoje dalyje kunigas Artūras Kazlauskas apžvelgė laidotuvių apeigas – budėjimą prie mirusiojo, išlydėjimą ir palaidojimą. Akcentavo, kad visos laidotuvių apeigos turi būti atliekamos pagal Lietuvos Vyskupų Konferencijos aprobuoto leidinio „Laidotuvių apeigos“ nuorodas, kas neretai yra pamirštama ir atliekama pagal krašto ir kultūros papročius. Kai krikščionių bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, tai yra priminimas visiems, kad kelias į gyvenimą Dangaus karalystėje eina per mirtį, per kapą, pas Tėvą. Tikinčiojo žvilgsnis turi būti nukreiptas į Tą, kuris teikią gyvybę, tad visose laidotuvių apeigose labai svarbu malda – Šventojo Rašto skaitymas, specialios psalmės, Valandų liturgijos maldos, giedojimas. Šiandien prie mirusiųjų vis mažiau meldžiamasi, taip pat ir giedama.
Apie giedojimą laidotuvėse dalijosi Kaišiadorių vyskupijos giedotojas Juozas Sidaras. Savo veiklą, kuri tęsiasi 2,5 metų, jis priima kaip tarnystę Bažnyčioje. Pranešėjas pasidalijo, su kokiais sunkumais tenka susidurti giedant laidotuvėse, pristatė giesmes, pasidalijo, kaip svarbu yra įpinti Eangelijos žinią ne tik į giesmes, bet ir pakviečiant palydėtojus kartu melstis už mirusįjį: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11, 17–27).
Lapkričio 14 d. vakarą Zoom platformoje maldos grupelių vadovai rinkosi į tęstinio seminaro „Skirtingi, bet viena Kristuje“ antrąją dalį. Pirmajame seminare lektorius Gedas Malinauskas kalbėjo apie grupės dinamiką, jos raidos etapus, tą vakarą pristatė vadovo ir grupės narių vaidmenis. Vadovas grupėje startuoja kaip ekspertas, tačiau grupės raidoje jo vaidmenys turėtų keistis – pirma katalizatorius, vėliau koordinatorius, o grupės produktyvumo etape likti kaip teigiamas pavyzdys, pats vis labiau įsiliedamas į grupės veiklą, o ne jai vadovaudamas. Seminaro dalyviai dalijosi patirtimis, turėjo galimybę įsivertinti save. Lektorius pristatė, ir kokius grupės dalyvių vaidmenis galima sutikti. Nepaisant to, kad kai kurie iš jų gali atrodyti neigiami, pvz., kritikas ar „radijas“, visi jie svarbūs grupei ir atlieka savo paskirtį jos raidoje.
Artėjant Adventui, sielovados komanda pakvietė į seminarą „Prakartėlė visada kalba apie Dievo meilę“. Kunigas Artūras Kazlauskas pakvietė kartu perskaityti popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį laišką apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę, gausiai papildydamas savo įžvalgomis ir iškeldamas klausimų. 1223 metais užgimusi prakartėlės tradicija vangiai pasiekia mus, posovietinius kraštus. Kalėdos, tapusios blizgia ir daugiau šeimos susibūrimo bei dovanų švente, užgožia svarbiausią mintį – Dievas tapo žmogumi, gimė iš Mergelės Marijos. Šventiškas šurmulys atima iš mūsų nuostabą, tikrąjį stebuklą. Todėl svarbu kurti prakartėles kiekvienuose namuose, mokyklose, miestų aikštėse, įkalinimo įstaigose ir pan., kad naujai ir paprastai išgyventume mūsų tikėjimo grožį.
Lapkričio mėnesio seminarai dar tęsiasi. Paverskime apribojimus galimybėmis ir paeikime papildomą mylią kartu.
Registracija ir platesnė informacija >>
Renata Dubauskienė
Kauno arkivyskupijos Misijų projekto koordinatorė
