Netektys ir viltys
Kasmet birželio mėnesį prisimename tragiškus Lietuvos įvykius, palietusius daugelio mūsų tautiečių gyvenimus. Pirmiausia tai 1940 m. birželis, kai Kremliaus valdžia atsiuntė memorandumą, reikalaujantį pakeisti Vyriausybę, suimti Vidaus reikalų ministrą generolą Kazimierą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį ir įsileisti papildomus raudonosios armijos dalinius. Prasidėjo okupacija, jau pirmomis dienomis parodžiusi savo nagus. Buvo uždaryti tautiniai ir katalikiški laikraščiai, organizacijos, panaikintas tikybos dėstymas mokyklose ir vienas po kito leidžiami įstatymai, varžantys bet kokią religinę bei tautinę veiklą. Bet tai buvo tik nelaimių pradžia.
1941 m. birželio 15 d. į prekinius vagonus buvo sukišta dešimtys tūkstančių geriausių mūsų tautos žmonių, šviesuolių, vyrai buvo atskirti nuo šeimų – prasidėjo trėmimai į Sibirą. Nežmoniškomis sąlygomis nuo bado ir šalčio mirė daugelis išvežtųjų. Kruviniausius pėdsakus okupantai paliko Rainiuose, Pravieniškėse ir Červenėje, todėl prasidėjęs karas daugeliui atrodė ne nelaimė, bet išsigelbėjimas iš baisaus košmaro.
Pokario partizaninis karas su okupantais buvo natūrali Lietuvos žmonių reakcija į vykdytą raudonąjį terorą. Tačiau, kaip buvo galima tikėtis, teroras ne mažėjo, bet augo. Į Sibirą vėl buvo tremiami žmonės, vėl vyrai ir moterys suimami ir teisiami ilgiems nelaisvės metams. Ne vienas išgirdo 25 metų nelaisvės nuosprendį. Kai kurie politiniai kaliniai iškalėjo net po 37 metus.
Galingo okupanto nepajėgė išgąsdinti menkai ginkluoti partizanai, ir pasipriešinimas buvo sunaikintas. Tačiau okupantas bijojo ne tik ginkluotų partizanų, bet net paprasto tiesos žodžio. Pavergtų žmonių sąmonę turėjo pasiekti tik sovietinė tiesa; bet kokiai kitai tiesai buvo pastatytos neperžengiamos užkardos. Tačiau tiesos žodį sovietams buvo sunkiau įveikti, nei Lietuvos partizanus. Nuo 1972 metų iki pat Nepriklausomybės buvo leidžiami įvairūs pogrindžio katalikiški ir tautiniai leidiniai, kėlę tikslą budinti žmonių sąmonę ir nesusitaikyti su melu ir prievarta. Vienas po kito Lietuvos žmonės – kunigai, vienuolės ir pasauliečiai – buvo teisiami ir siunčiami į Gulagus. Anuomet drįsusiems priešintis okupacijai įprastos žemiškos vilties nebuvo, nes okupantas buvo per daug galingas ir jo bijojo net galingos valstybės. Visų tremtinių ir politinių kalinių viltis buvo tik Dieve. Jei bus tokia Dievo valia, kaip mąstė nekaltai teisiamieji, sugrįšime iš Sibiro, iš kalėjimų, ir vėl bus laisva Lietuva.
Išgyventos kančios, netektys ir viltys jau yra praeitis. Tikėkimės, kad tokie košmarai niekuomet nepasikartos. Bet ar ne panašiai mąstė tarpukario lietuviai? Net košmariškame sapne negalėjo prisisapnuoti tai, ką teko išgyventi tikrovėje.
Prieš dvidešimt dvejus metus išaušusi laisvė ir atkurta nepriklausomybė nepatenkino žmonių lūkesčių. Visai panašiai, kaip anuomet į laisvę iš Egipto ėjusių izraelitų – jie tikėjęsi, kad Pažadėtoje žemėje pamatys pienu ir medumi tekančias upes, bet vietoj jų sutikę priešiškus žmones ir didelį vargą, kurį reikėjo įveikti.
Okupacijos metais tremtinių ir politinių kalinių skaudūs likimai buvo ne pati didžiausia bėda. Kur kas didesnė – tūkstančiai, šimtai tūkstančių tautiečių, kurie nuėjo arba buvo priversti nueiti tarnauti okupantams, skundžiant ir išduodant brolius. Ši moralinė tragedija, ištikusi daugelį, yra baisesnė, nei mes galime įsivaizduoti, nes atsitiesti yra labai sunku. Atėjo laisvė, bet daugybės žmonių sąžines slėgė kolaboravimo šešėlis, kuris neleido ja džiaugtis. Šį šešėlį buvo galima išpirkti atgaila, bet kas ją darė? Tokiai atgailai reikia nuolankaus pripažinimo, kad buvo klysta, bet juk lengviau kaltinti kitus. Už šiuos žmones ypač reikia daug melstis, nes pykčiu nė vieno iš jų nesugrąžinsime nei Dievui, nei Lietuvai.
Net ir geriausių žmonių gyvenime nieko nėra pražūtingesnio, kaip netikros ar perdėtos viltys. Laisvė ir gerovė nėra visiškai tas pats. Gerą gyvenimą reikia susikurti ne geriant, bet dirbant. Daug dirbant. Reikia pradėti naujai mąstyti, atmetant pagundą, kad galime būti valstybės išlaikytiniai ar nesąžiningai įsigyti trokštamus turtus.
Gyvename demokratinėje santvarkoje, bet lieka galimybė, kad neteisiais keliais milijonus susikrovę žmonės gali diktuoti tautai savo valią. Prieš pinigus sunkiai atsilaiko politikai, teisėtvarka ir valdininkai. Nusivylę tokia padėtimi žmonės pradeda mąstyti, kad padaryti tvarką ir Lietuvą išgelbėti gali tik koks nors naujas geras gelbėtojas. Taip žmonės pradeda ilgėtis tvirtos rankos. Ar ne panašiai jos ilgėjosi prieškario vokiečiai, demokratiniu būdu į valdžią atvedę Hitlerį? Tai didelė ir labai pavojinga pagunda. Diktatoriai gali padaryti kai ką gero, bet dar daugiau – blogio, ir mums pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Susitaikykime su mintimi, kad Lietuvos reikalai staiga, kaip mes visi norėtume, nesikeis į gera. Bet atkakliai dirbant jie keisis. Juk ir per šiuos dvidešimt Nepriklausomybės metų mes pasiekėme labai daug. Lietuva nesubankrutavo ir net geriau išsilaikė, nei kitos senos Europos šalys. Tačiau neišspręstų klausimų aibės. Tai sunkiai kuriama energetinė nepriklausomybė, tai žmonėms tarnaujanti teisėsauga, tai Seimas, ginantis ne alkoholio lobistų ar panašių grupių interesus, bet dirbantis Lietuvai. Ne už kalnų rinkimai į Seimą. Vėl bus didelė pagunda rinkti gražiai kalbančius gelbėtojus, žadančius gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų. Vėl bus pagunda neiti į rinkimus, mąstant, kad nuo mažų žmonių niekas nepasikeis. Vėl bus pagunda pasipusčius padus laimės ieškoti už jūrų marių. Ką mes pasirinksime?
Kas gali išgelbėti Lietuvą? Tik dori ir nesavanaudiškai tarnaujantys žmonės. Juos reikia išsiauginti. Tai ne tik švietimo sistemos, bet ir mūsų visų uždavinys. Be rimto tikėjimo, esu įsitikinęs, šito padaryti neįmanoma. Bažnyčia šioje srityje gali nuveikti daug, todėl belieka maldauti Viešpatį, kad siųstų daugiau gerų darbininkų į savo vynuogyną. Šiandien, kaip niekad, kiekvienas doras lietuvis turi mąstyti, ką jis gero gali padaryti savo kraštui.
