Kęstučio Kėvalo homilija arkikatedroje: „Tai buvo Viešpaties dovanota stiprybė.“ (2022 01 12)
Prisimenant Sausio 13-ąją, atmintin iškyla Jėzaus žodžiai: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17, 20).
Galbūt tai buvo baisiausia naktis daugelio mūsų gyvenime, bet tą naktį mums nieko nebuvo negalimo. Baimindamiesi ginklų ir tankų, atviros agresijos, gal net žūties, žmonės vis tiek ėjo ginti Vilniaus Televizijos bokšto ir Parlamento rūmų. Mes turėjome tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir tikrai jo vedami judinome kalnus.
Artėjant tragiškiems įvykiams, negalėjusieji vykti į Vilnių budėjome prie Kauno televizijos bokšto. Atmintyje giliai įsirėžė dainos, maldos, laužai, karšta arbata, drąsiai sakomos kalbos, kurių visi įdėmiai klausė.
Atsimenu kaip dešimtys vyrų plikomis rankomis stumdo didžiulius statybinius blokus, kol aplink bokštą pastato apsauginį žiedą. Tada moterys neša puodus su cepelinais, deda ant tų blokų ir visi susėdę valgome. O juk mes nei giminės, nei artimieji, bet visi savi. Vienybę ir vidinę laisvę, kurią tada jautėme ir kuria gyvenome, dabar sunku apibūdinti žodžiais. Tai buvo ypatinga bendrystė ir nuotaika, ir tikrai tik Dievo malonė leido ją tokią turėti.
Daugelis pamename Vytauto Landsbergio kalbą per televiziją, sovietų kariškiams pradėjus šturmuoti televiziją ir radiją. Jis sakė: „Sprendžiamas Lietuvos laisvės likimas. Mes jau pajutome laisvės vertę ir mūsų širdys nesudrebės. O mes tikėsime Lietuva, tikėsime vieni kitais, ir net jeigu užeis naktis – ji nebebus ilga. Supuvusi imperija griūva nuo pat viršaus iki pamatų. Ateina laisvės rytas. <…> Tegul bus taip, kaip lemia Viešpats, tegul bus taip, kaip lemia mūsų valia ir pasirinkimas. Aš tikiu, kad pragaro jėga ir blogis turės pasitraukti.“
„Ateina laisvės rytas“, „blogis turės pasitraukti“ – tai žodžiai, ištarti dar tada, kai daugelis tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų tikėjosi taip pat ir Parlamento šturmo. Pats Vytautas Landsbergis trumpu skambučiu atsisveikino su žmona. Nujautė, kad daugiau gali nebepasimatyti.
Tuo tarpu Parlamento rūmus saugojo gynėjai savanoriai, kurių ginklai tebuvo paprasčiausios lazdos. Kas net jų neturėjo – išsilupo strypus iš Parlamento laiptų turėklų. Prieš prisaikdinant, visiems buvo pranešta, kuo rizikuoja, ir duota proga pasitraukti pas savo šeimas, tačiau prisaikdintųjų Parlamento gynėjų susidarė didžiulis būrys. Savo priesaiką visi vieningai baigė žodžiais „tepadeda man Dievas“.
Tąnakt, atrodytų, vėl pasikartojo Dovydo kova prieš Galijotą. Beginklių minia prieš iki dantų ginkluotus karius. Bet Galijotas ir vėl krito. Brutali jėga pralaimėjo tyraširdiškumui, taikai, maldai.
Senojo Testamento pasakojime pranašas Danielių buvo apkaltintas nevykdantis karaliaus įsakų ir už tai įmestas į liūtų duobę, kur buvo paliktas visai nakčiai. Tačiau Viešpats atsiunčia savo angelą, kuris sučiaupia liūtų nasrus. Išaušus rytui karalius išgirsta sveiko Danielio balsą ir apstulbęs rašo visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: „Šiuo raštu įsakau, kad žmonės visoje mano karališkoje valdoje drebėtų ir bijotų Danielio Dievo, nes jis yra gyvasis Dievas, – jis yra amžinas. Jo karalystė niekad nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina“ (Dan 6, 26–27).
Tą baisią naktį mes turėjome žuvusiųjų ir sužeistųjų, tačiau prieš besimeldžiančius taikius mūsų žmones parklupo didžiulė imperija. Po Televizijos bokšto šturmuoti Parlamento rūmų jau nebeišdrįso. Tos nakties įrašuose užfiksuota: žmones muša, stumia, šaudo virš galvų, tačiau jie nesitraukia. Daugelis ten buvusiųjų dalinasi: buvo aišku, kad negalime trauktis, buvo aišku, kad turime čia būti ir apginti Lietuvą. Tai Viešpaties dovanota stiprybė, su niekuo kitu nesupainiojama. Tos tvirtybės ir išsigando galingieji pasaulio akyse.
Išaušo laisvės rytas. Liūdnas, kupinas ašarų ir skausmo. Žuvusiųjų artimieji, o jų lūpomis ir visa Lietuva, klausė – kodėl mums taip padarėte?
Lietuvos istorija – tai kančios, kovos už tiesą ir laisvę istorija. Pažadėtosios žemės ir laisvės siekimas. Savo istorijoje ne kartą vienijomės su Kristaus kančia, gerai supratome tą kančią. Ir Jis gerai suprato mūsiškę. Esame artimi Jo širdžiai ir glaudžiamės Jo bei Jo motinos Mergelės Marijos beribio gailestingumo versmėje.
Filosofas Juozas Girnius, svarstydamas apie lietuviškąjį charakterį, pastebėjo ir aprašė jo, sakytume, dvilypumą. Pasak Girniaus, „dviem pagrindiniais simboliais lietuvių tauta liudija savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vyčiu. Rūpintojėlis – lietuvio dvasios žmoniškumo simbolis, Vytis – lietuvio dvasios didvyriškumo simbolis. Pirmuoju kalba lietuvio žmoniška širdis, antruoju – lietuvio ryžtinga valia. Rūpintojėliu lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža širdies pasaulyje, Vyčiu – savo ryžtingą viltį ir tikėjimą žmogumi. Ir kaip šiedu simboliai vienas antrą papildo? <…> Vytis suteikia Rūpintojėlio bruožams žmoniškos kančios – kovos kančios, o ne tik pasyvaus vergiško skausmo prasmę. O Rūpintojėlis savo ruožtu Vyčio bruožus nušviečia žmoniška šiluma, iš pliko ginklo valdytojo padaro jį tiesos ir laisvės riteriu – žmoniškumo riteriu. Abiem kalba lietuvio dvasia – ir Rūpintojėliu, ir Vyčiu. Abu jie drauge – šventieji lietuvio dvasios ženklai.“
Šie ženklai vienas kitame išsipildė ir ypatingai suspindėjo tą naktį. Vidinė ramybė ir ryžtas virto didvyriškumu. Didvyriškumas virto žmogiškumo ir dieviškumo pergale. Kai kas net pasakytų, kad tai buvo aukščiausias mūsų kovos už laisvę taškas. Lemiama naktis, kai mūsų laisvės troškimas buvo išbandytas ginklų ugnimi, mirtimi. Bet toji mirtis tapo Lietuvos prisikėlimo ženklu.
Galime didžiuotis savo broliais ir sesėmis, galime didžiuotis savimi, kad atlaikėme. Ir dėkoti Dievui už tą didvyrišką stiprybę, kuria mus tuomet apdovanojo. Niekas nebuvo per sunku, kai buvome pilni Šventosios Dvasios liepsnos, kai buvome apsupti ir įkvėpti Gyvojo Dievo šviesos.
Popiežius šv. Jonas Paulius II yra gražiai pasakęs, kad Lietuva turi labai daug šventųjų kankinių. Jų garbingose gretose rikiuojasi ir Sausio 13-ąją žuvusieji. Prašykime jų užtarimo šiandien, kad ir toliau turėtume stiprybės drąsiai stovėti savo laisvės sargyboje. Dirbkim, kovokime dėl Lietuvos. Tai ir bus mūsų žuvusiųjų atminimo gražiausias pagerbimas.
Ir nepamirškime pasidžiaugti, jog mūsų kova buvo sėkminga. Šiandien drąsiai ir garsiai galime ištarti žodį „Lie-tu-va“. Būkime verti jos ir visų, kurie savo kraujo auka išaugino mūsų laisvę.
