Birželio 24-ąją, švenčiant arkivyskupijos dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo šventę, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, kaip ir kasmet, arkivyskupijos konferencijų salėje įteikė „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimus už sąžiningos, objektyvios ir principingos žurnalistikos bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą viešojoje erdvėje.
Šis apdovanojimas 2012-aisiais, Lietuvos Bažnyčioje minimais Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais, taip pat „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo pradžios 40-mečio paminėjimo metais, per Šeštines skirtas ir birželio 24 d. įteiktas dailininkei Silvijai KNEZEKYTEI – už krikščioniškosios žinios skelbimą, vaizdu išryškinant Gerosios Naujienos turinį (žr. dalį darbų čia >>). Apdovanojimas skirtas ir Kristinai ČIUČIULKAITEI (po mirties), ilgametei Kauno krašto laikraščio „Tėviškės žinios“ redaktorei bei žurnalistei.
Žurnalistei Kristinai Čiučiulkaitei skirtą apdovanojimą priimdama padėkos žodį arkivyskupijos šventėje tarė „Tėviškės žinių“ vyr. redaktorė Nijolė Grinevičiūtė sakydama:
„Nuoširdžiai dėkoju Jūsų Ekscelencijai už garbingą mūsų kolegės, žurnalistės Kristinos Čiučiulkaitės įvertinimą. Šią padėką noriu pareikšti jos bendradarbių „Tėviškės žiniose“, kolegų, draugų ir bendraminčių vardu, tikiuosi, ir tų skaitytojų, kurie prisimena Kristinos straipsnius, bendravimą su ja, jos asmenybės gilumą ir nuoširdumą.
Kokiam žmogui šiandien skiriamas aukščiausias Kauno arkivyskupijos apdovanojimas žurnalistikai? Daug būtų galima kalbėti, bet pasakysiu kelsi esminius a. a. Kristinos Čiučiulkaitės bruožus.
Gal svarbiausias – ištikimybė tiesai. Kad kalbėtum tiesą, reikia daug žinoti ir daug mąstyti. Pažintą tiesą reikia ne tik pasakyti, bet ir pagrįsti.
Akademiškai kruopščiai ji imdavosi kiekvienos užduoties – pradedant vargstančio kaimo žmogaus nuoskauda ir baigiant krašto valdžios piktnaudžiavimais. Visuose jos rašiniuose rasime ne tik išklausytas abi puses, bet ir krikščioniško sprendimo paiešką.
Tiesa be sąžinės patikros neįmanoma. Mes, katalikai, sąžinę pripažįstame esant dieviška dovana, kuri mums nepaliauja kėlusi klausimo KODĖL? Šito KODĖL atsakymo a. a. Kristina ieškojo rašydama, kalbėdamasi, dalydamasi mintimis su savo artimaisiais žmonėmis.
Pasaulietinėje, jei taip galima pavadinti, žiniasklaidoje, tikėjimo atspindys nelydi nei rašančiojo, nei aprašomojo – nebent menkose išimtyse. Kristina katalikiškąją pasaulėžiūrą teigė ne vien rašydama apie Bažnyčios gyvenimą, tikinčiųjų pozicijas mokykloje, medicinoje, bendruomenėje. Ji gebėjo neįkyriai, nebanaliai iki amžinojo lygmens kilstelėti kasdienos problemas, žmogaus atsakomybę už priimamus sprendimus, jo pasirinkimus.
Metai ignaciškųjų studijų Gyvenimo ir tikėjimo institute, rekolekcijos Palendriuose, nuolatinis gyvenimas Bažnyčios reikalais, stalo knyga – Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Užrašai“, visa didžiulė katalikų filosofų ir teologų biblioteka namuose buvo jos kelias į TIESĄ, kuria dalijosi ir norėjo dar ilgai dalytis su mumis, perduoti savo mintis sunkiame dienraščio bitės darbe, kai kasdien rašai į numerį, skubėdama patekti „į grafiką“, rašai apie paprastus, žmonėms svarbius reikalus.“
Šiame padėkos žodyje buvo atkreiptas dėmesys, jog apdovanojimas yra ne tik labai brangus bendradarbiams, bet ir Čiučiulkų giminei, jos gimtajai Raudondvario parapijai.
Kaip paminėta, Kristinos Čiučiulkaitės senelis Vincas Čiučiulka, Netonių kaimo sielininkas ir knygnešys, iš Rytprūsių gabeno lietuviškas maldaknyges. Vieną jų, močiutės Uršulės Čiučiulkienės, tretininkės, Kristina saugojo kaip šeimos brangenybę. Jos tėvas Pranas Čiučiulka, dar visai jaunas vaikinas, dirbo atstatant per Pirmą pasaulinį karą sugriautą Raudondvario bažnyčią. Teta Eleonora Čiučiulkienė kartu su kun. Lauriūno seserimi Ievute Laurusevičiūte ir Kazyte Mačiulyte sovietmečiu rinkdavo tikinčiųjų parašus, kad būtų išlaisvinti sąžinės kaliniai, platino parapijoje pogrindžio katalikišką spaudą. Tetos Magdalenos Čiučiulkaitės siuvinėti altorių uždangalai ir šiandien puošia šoninius Raudondvario bažnyčios altorius, o šventoriuje amžinojo poilsio atgulė Kristinos krikšto tėvas kun. Antanas Rimkevičius.
„Šis apdovanojimas yra ne tik Kristinai duotos dovanos – skleisti TIESĄ – išaukštinimas, bet ir pagarba jos kilmei, artimiesiems, jos bendradarbiams, laikraščiui, kurį laureatė kūrė, ugdė, atiduodama ne tik savo išmintį, laiką, bet ir sveikatą. Dėkoju, Jūsų Ekscelencija, už gilų žvilgsnį į paprastos spaudos darbininkės gyvenimą, už jos darbo įvertinimą“, – kalbėjo „Naujų tėviškės žinių“ redaktorė N. Grinevičiūtė, priimdama kolegei ir bičiulei skirtą „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimą.
Žr. 1999–2011 metų apdovanotųjų sąrašą.
