Nuotraukos – vaizdo įrašostop kadrai
Su „Gyvųjų akmenų“ šlovintojais, su krikščioniškos vilties padrąsinimu pranešimuose, su liudijimais, su užtarimo malda bei sekmadienio Eucharistija sausio 30-ąją vyko Atsinaujinimo diena „Jėzus – mano viltis“ Kaune, kad ir per nuotolį sujungusi žmones iš įvairių Lietuvos vietų. Renginyje dalyvavo, pranešimą skaitė bei Eucharistijai vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, ypač pabrėždamas, jog viltis nėra susijusi tik su ateities laukimu – viltis ir tikėjimas keičia gyvenimą jau dabar.
„Viltis, kuri neapgauna“
„Gyvename tikrovėje, kuri mus gąsdina, kelia nerimą, vis kažko trūksta. Tai kartu ir palaiminimas, nes yra visa genanti viltis, kaip laivas, nešantis į amžinojo gyvenimo uostą“, – be kita, sakė arkivyskupas Kęstutis.
Remiantis popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Spe salvi“ įžvalgomis bei šv. Tomu Akviniečiu, viltis buvo pristatyta kaip krikščioniškoji dorybė, dėl kurios pakeliame gyvenimą, kuri visa judina – žmogus kasryt keliasi, imasi savo darbų... Tikėjimas ir viltis atveria žmogaus širdį ir protą tam horizontui, kurio ilgimės ir kurio tik blyksnius patiriame šiame gyvenime. Visa, kas atrodo laimė – turtai, garbė, galia, malonumai, vis dėlto nėra galutiniai gėriai. Žmogus, ir juos patirdamas, jaučia, jog vis dar kažko trūksta. Šv. Tomo Akviniečio mintimi, tik Dievas, kuris yra didžiausias gėris, gali pasotinti žmogaus širdį.
Tačiau kokiu būdu Jėzus – asmuo, gyvenęs prieš 2 tūkst. metų, turi sąsają su mūsų gyvenimu dabar?
Čia klausytojams buvo primintas 2020 m. kovo 27 d. vakaras tuščioje Šv. Petro bazilikos aikštėje su popiežiumi Pranciškumi, kai siaučiant pandemijai lietingą vakarą buvo skaitoma Evangelija apie Jėzų, miegantį valtyje per audrą. O popiežius Pranciškus tada sakė: jei esame vieni, tada skęstame. Mums reikia Viešpaties, kaip senų laikų jūreiviams reikėjo žvaigždžių. Pasikvieskime Jėzų į savo gyvenimo valtis. Sudėkime Jam po kojomis savo baimes, kad Jis jas sunaikintų. <...>Jis nuramina mūsų audras, nes su Dievu gyvybė niekada nemiršta.“
Pasak arkivyskupo Kęstučio, daug žmonijos kartų turėjo ilgesį ir nuojautą, jog gyvenimas turėtų tęstis, bet neturėjo už ko „užsikabinti“. Neturėjo įvykio ar pasakojimo, kuris patvirtintų amžinojo gyvenimo tikrumą. Kad mes gyvename po Kristaus Prisikėlimo, yra didžio Dievo gailestingumo mums pasireiškimas. Kai žmogus rimtai priima gelbėjančią Jėzaus istoriją ir jos tikrumą, tai jo kasdienybė tampa kitokia, jo valandos kitokios.
„Viltis Viešpatyje yra dovana. Nėra nei vieno asmens pasaulyje, kuris būtų pasiūlęs ką nors daugiau. Jo šis pasaulis, Jo rankose amžinybė“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Labas, senatve“
Kaip dar labiau artėti link Dievo, „panirti Jame“ artėjant į brandą ir senatvę, Atsinaujinimo dienoje dalijosi Rūta Šalaševičienė, kalbėdama apie ištiksiantį laiką, kai nebelieka išorinės veiklos, kai vis labiau tenka priimti savo tikrovę ir ribotumą, kai reikia paleisti prisirišimus. Pasak bendruomenės „Gyvieji akmenys“ koordinatorės Rūtos, apie kelionę link senatvės verta galvoti nuo pirmųjų jau suaugusio žmogaus žingsnių.
Pasirengimą senatvei ir išėjimą Rūta apibūdino kaip paskutinį etapą pasišventimo mokinystėje (šiuos 7 etapus ji buvo apžvelgusi praeitų metų spalio Atsinaujinimo dienoje). Pranešime žvelgta į Šventąjį Raštą, kuris nekart kalba apie senatvę, nešančią vaisius, ir į krikščioniškąją tradiciją, kuri nuolat kalba ir apie mirtį.
Per šią pandemiją tarp žmonių sustiprėjus mirties baimei, Rūta dalijosi, jog turime būti laisvi nuo mirties baimės, nes jau esame išgelbėti per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Gimstam ir mirštam amžinybei, kur išvysime Dievo veidą – taip pat jaudinamai, kaip gimęs kūdikis išvysta savo mamos veidą.
Rūta atkreipė dėmesį, jog mirčiai reikia ruoštis pačiam (juk meldžiame „nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie“) ir padėti kitam tai padaryti. Pasidalyta keliais ypač jautriais liudijimais apie iškeliavimo patirtį – visišką iškeliaujančiojo panirimą Dieve, kuriam nebetrukdo artimieji; paskutinį „viso savęs iškvėpimą“ į mylinčio Tėvo rankas...
Sekmadienio pavakarę švenčiant Eucharistiją VDU salėje, iš kur ir vyko Atsinaujinimo dienos transliacija, jai vadovavęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas homilijoje darsyk grįžo prie vilties temos ir drąsino dalytis viltimi ir meile su kitais. Pasak ganytojo, kai drąsini kitą – pats tampi drąsesnis; kai dovanoji save, tampi mylintis žmogus, žvelgiantis į pasaulį Jėzaus akimis.
Kita Atsinaujinimo diena vyks balandžio 10-ąją.
Plačiau kviečiame žr. sausio 30 d. vaizdo įrašą
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
