Degantis ir šviečiantis žiburys
Šv. Jonas Krikštytojas yra neeilinis šventasis. Pats Jėzus Kristus apie Joną Krikštytoją yra pasakęs: „Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys“ (Jn 5, 35). Šv. Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas, todėl mums, šios bendruomenės – Bažnyčios nariams, jį reikia ypač gerai pažinti. Dangiškasis globėjas – tai ne tik Dievo artumoje esantis šventasis, į kurį svarbiuose reikaluose kreipiamės, prašydami užtarimo – į jį kartu žvelgiame kaip į pavyzdį, mokydamiesi tarnauti Dievui ir žmonėms.
Šv. Jono Krikštytojo misija buvo paruošti kelią ateisiančiam Mesijui, o ateinantį – parodyti žmonėms. Ką darys Jonas, ruošdamasis šiai misijai? Šventajame Rašte apie tai parašytas tik vienas sakinys: „Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“ (Lk 1, 80). Dykuma – tai vieta, kurioje lengviausia bendrauti su Dievu. Dykumoje nėra kliūčių, galinčių atitraukti žmogų nuo Dievo –ten yra tik Dievas ir žmogus. Skurdi, bet kartu ir didinga gamta ne kliudė, bet veikiau padėjo bendrauti su Viešpačiu ir ruoštis savo misijai.
Pagrindinė šv. Jono Krikštytojo misija buvo pakviesti žmones priimti Mesiją ir jo Gerąją naujieną, o tam esminė sąlyga – nusigręžti nuo nuodėmių. Todėl prie Jordano jis kvies žmones atsisakyti kreivų kelių, ypač nesąžiningumo, ir dalytis su stokojančiais turimomis gėrybėmis. Atsivėrusius jo skelbimui Jonas krikštys Jordano upėje. Tačiau aiškiai skelbs, jog ne jis yra mesijas: reikia laukti kito, kuris „išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Lk 3, 17).
Pagaliau ateis diena, kai prie Jordano pasirodys tas kitas vyras, taip pat atėjęs iš dykumos, kurioje keturiasdešimt dienų pasninkavo ir meldėsi. Šv. Jonas Krikštytojas parodys jį žmonėms ir paskelbs: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Toliau atsitiks tai, apie ką kalbėjo šv. Jonas Krikštytojas, kad atėjusysis mesijas turi augti, o jam skirta mažėti. Greitai Jonas atsidurs Erodo kalėjime, kur jam bus nukirsta galva.
Kiekvienas žmogus turi jam Dievo skirtą misiją. Izaijo knygoje skaitome: „Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą. <...>Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Iz 49, 1–6 ). Dievui ne tik koks nors Senojo Testamento pranašas ar Jonas Krikštytojas yra reikšmingi. Ir mes nesame nereikšmingos dulkelės, bet turime žemėje atlikti mums vieniems skirtą misiją. Žinoma, esame laisvi ir galime nieko nenuveikti, bet tai būtų mūsų asmeninė nelaimė. Čia mums būtų naudinga prisiminti, ką Kristus pasakė apie tarną, kuris jam duotą talentą užkasė į žemę: 'Blogasis tarne, tinginy! Tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes“ (Mt 25, 27–30).
Istorija dažniausiai fiksuoja tik tuos atvejus, kai žmonės nuveikia kažką matomo ir didingo. Štai kad ir mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jis išgelbėjo nuo sunykimo marijonų vienuoliją, įkūrė dvi moterų kongregacijas, labai sunkiu karų laikotarpiu valdė Vilniaus vyskupiją, pabaigoje, kaip Šventojo Tėvo pasiuntinys, paruošė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, kurį popiežius patvirtino.
Nors dauguma žmonių nenuveikia didelių matomų darbų, bet jie gerai atlieka jiems skirtą misiją, garbingai vykdydami savo pareigas ir tuo praturtindami Bažnyčią ir visuomenę. Tėvai, pašaukdami vaikus į gyvenimą ir paskui rūpestingai juos auklėdami, atlieka dažnai neįvertinamą, bet iš tikrųjų neįkainojamą misiją. Kiekviena tauta laikosi tik ant tokių žmonių doro gyvenimo pamato.
Dabartinėje Lietuvoje tvyro daug sąmyšio. Žmonės, susidurdami su įvairiomis neteisybėmis, organizuoja protestus ir tikisi taip pakreipti Lietuvos gyvenimą į gera. Duok, Dieve, kad taip įvyktų, nors yra mažai tikėtina. Daug gali nuveikti tik į šv. Joną Krikštytoją panašūs žmonės, kuriuos, kaip ir Kristaus pirmtaką, galima apibūdinti Šventojo Rašto žodžiais – tai šviečiantys ir degantys žiburiai. Lietuvai ir Bažnyčiai daugiausia gali pasitarnauti pareigingi šventi kunigai, geros motinos ir rūpestingi tėvai, kurie auklėja vaikus būti ištikimus Dievui ir Tėvynei.
Arkivyskupijos institucijose dirba daug žmonių, apie kuriuos niekas garsiai nekalba, bet kurie ištikimai atlieka savo misiją. Tos darbo ir pareigos skruzdės, neieškodamos pagyrimų, diena po dienos tarnauja Bažnyčiai ir Lietuvai. Ant tokių žmonių ir laikosi Bažnyčia bei Lietuva. Jei turėsime daugiau sąžiningų žmonių, tuomet turėsime daugiau gerų politikų ir valdininkų, kurių nebus galima už pinigus priversti elgtis prieš sąžinę ir prieš tautos interesus. Jei neturėsime tokių žmonių, tuomet visos dabarties „revoliucijos“ atves į apverktinus vaisius, kaip tai atsitikdavo ir praeityje.
Švenčiant Šv. Joną Krikštytoją dera kiekvienam, pradedant vyskupu, kunigais ir baigiant pačiais kukliausiais arkivyskupijos nariais, pamąstyti apie Dievo mums skirtą misiją ir kaip mes ją atliekame. Per Sutvirtinimo sakramentą esame gavę pasiuntinybę būti Kristaus kariais ir gerais Kristaus liudytojais. Ne visi sugebėsime žodžiu skelbti Kristų, bet ne tai svarbiausia. Labiausiai reikia mūsų pavyzdžio, kaip mes laikomės Krikšto įsipareigojimų.
Arkivysk. S. Tamkevičius
