Nebijok, Marija!
Pradžios knygoje pasakojama apie Adomo susitikimą su Dievu po rojuje įvykusio nuopuolio. Adomas išsigąsta girdėdamas Dievo žingsnius ir slepiasi nuo Jo veido, bet Dievas nepraeina pro šalį. Jis užkalbina nusidėjusį žmogų ir nori, kad šis apgailėtų savo kaltę. Tačiau Adomas teisinasi, kad jis nekaltas – kalta moteris. Moteris elgiasi panašiai: ji kaltina žaltį. Tai labiausiai apgailėtina laikysena. Deja, žmonės dažnai pasiduoda gundymui kaltinti kitus, o save teisinti. Dievas nepasako Adomui taip jo laukiamo žodžio: „Nebijok! Tavo kaltė dovanota.“ Dievas tik pažada, kad moters palikuonis nugalės gundytoją – sutrins žalčiui galvą (plg. Pr 3). Tai pirmoji Šventojo Rašto užuomina apie Mariją, kurios Sūnus Jėzus Kristus bus tas Dievo Avinėlis, kuris sunaikins pasaulio nuodėmę.
Evangelijos skaitinys pasakoja apie Marijos susitikimą su Dievo pasiuntiniu. Marija taip pat išsigąsta, bet angelas iškart nuramina: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ (Lk 1, 30).Toliau angelas paaiškina, kad Marijai skirta būti Dievo Sūnaus motina. Šis sūnus ir sutrins žalčiui galvą. Marija greitai pasako savąjį sutikimą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Taip ji tapo pačia brangiausia moterimi žmonijos istorijoje. O ten, kur nuoširdžiai gerbiama Marija, bus gerbiama ir kiekviena dora mergaitė bei motina.
Vasaros metą Lietuvos žmonės gausiai lanko Marijos šventoves. Jau baigėsi didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje, kur ypač gerbiama Marija Šeimų Karalienė. Rugpjūčio viduryje per Žolinę piligrimai skubės į Pivašiūnus, Krekenavą ir Pažaislį, o vasarai baigiantis švęsime Šiluvos atlaidus. Marijos garbei skirtus atlaidus vainikuos Marijos Gailestingumo Motinos atlaidai Aušros Vartuose. Į kurią atlaidų vietą nuvyktume, visur atrastume tą pačią atlaidų spalvą – nuoširdų žmonių pamaldumą. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Garsiosios Marijos šventovės Gvadalupėje, Lurde, Fatimoje, Čenstakavoje sutraukia dar daugiau piligrimų, labai gerbiančių Dievo Motiną ir labai pasitikinčių jos globa ir užtarimu.
Iš pirmo žvilgsnio tai keistas reiškinys. Juk Šventajame Rašte apie Mariją kalbama labai mažai. Marija per visą viešąjį Jėzaus gyvenimą lieka šešėlyje, iš kurio tik retkarčiais išnyra, kaip antai Galilėjos Kanoje, kur žmones buvo ištikusi bėda, arba ant Kalvarijos kalno, kur prie kryžiaus prikaltas kenčia jos Sūnus. Gera motina ir yra tokia – bus ten, kur jos pagalbos labiausiai reikės.
Po Šilinių atlaidų pradėsime švęsti Tikėjimo metus, kurių tikslas – apmąstyti ir sutvirtinti savo tikėjimą. Gražių iniciatyvų išgirsime ir iš Romoje vyksiančio Vyskupų Sinodo. Tačiau netenka abejoti, kad Tikėjimo metuose pati svarbiausia bus Dievo Motina Marija, nes ji yra tikėjimo nešėja. Drįstu teigti, jog kiekvienas iš mūsų savo krikščioniškąjį tikėjimą galima pasitikrinti pagal savo dėmesį, skiriamą Švč. Mergelei Marijai. Jei sunyksta pamaldumas Marijai – nekalbamas Rožinis, nebranginami Marijos garbei skiriami atlaidai, kasdien nesukalbama bent vieno kito „Sveika, Marija“, nepastebimai žmogaus širdyje nebelieka vietos ir Jėzui. Ir atvirkščiai – dėmesys Marijai visuomet veda į tikėjimo gelmę.
Baigdamas noriu grįžti prie angelo žodžių Marijai. Pasveikinęs ją angelas tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ Mus daug kas nori išgąsdinti. Sekuliarioji kultūra tikėjimą bando palikti už viešųjų reikalų ribų, tarsi tai būtų tik pavienio žmogaus reikalas. Mūsų žiniasklaida jau pradeda rašyti sovietinių laikų stiliaus straipsnius prieš Bažnyčią, siekdama sudaryti įspūdį, kad tikėjimas į Kristų yra tuščias dalykas. Čia labai išganinga girdėti dangaus pasiuntinio žodžius: „Nebijok, Marija!“ Šį žodį Jėzus pasakys išsigandusiems mokiniams po prisikėlimo iš numirusiųjų. Šį žodį „Nebijok“ Jėzus pasakys mokiniams, audroje besigrumiantiems su Galilėjos ežero bangomis. Šį žodį dažnai pakartos palaimintasis popiežius Jonas Paulius II. Marija yra ta, kuri leidžia ne tik išgirsti jai pasakytą padrąsinimo žodį, bet ir paversti jį audrų nebijančiu tikėjimu.
