Valstybės kūrėjai
Minėdami Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimą, įvykusį prieš 761 metus, atsigręžiame į savo valstybę, jos istorinį kelią ir dabartį. Kaip lietuviai gyveno prieš 760 metų ir iš kur jie atkeliavo prie Baltijos jūros, bandome sudėlioti iš archeologinių radinių. Rašytinių dokumentų apie savo tautos žilą senovę nebeturime, nes prieš tūkstantmetį Kvedlinburgo kronikose pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
Karalius Mindaugas buvo geras diplomatas. Jis suprato, kad medžiodami, žvejodami ir su kaimynais kariaudami nieko gero nepasieksime ir tik Krikštas gali išgelbėti Lietuvą. Taip 1251 m. Mindaugas su savo aplinka priėmė Krikštą, o po dvejų metų buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi.
Šiandien galima tik apgailestauti, kad Mindaugas buvo nužudytas ir Lietuvos evangelizacija atidėta dar 120 metų. Tik 1387 metais didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila įvykdė tai, ką buvo sumanęs Mindaugas, – pats pasikrikštijo ir krikštijo Lietuvos žmones. Kiek vėliau Žalgirio mūšyje sutriuškinę vokiečių ordiną, Vytautas ir Jogaila pradėjo Žemaičių Krikštą, užbaigusį visos Lietuvos Krikštą.
Šiandien minėdami Mindaugo karūnavimą, meldžiamės už Lietuvos valstybę ir dėkojame Dievui už visus, kurie kūrė Lietuvą ir rūpinosi jos ateitimi. Tuos kūrėjus reikėtų padalyti į kelias grupes. Vieni iš jų, kaip karalius Mindaugas, didieji Lietuvos kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas, tiesiogiai rūpinosi Lietuvos valstybe, ją kūrė ir gynė. Kiti daugiau rūpinosi, kad Lietuva turėtų gerų, ištikimai tarnaujančių savo Tėvynei piliečių.
XIX a. antrojoje pusėje gyvenęs ir tarnavęs vysk. M. Valančius Lietuvai yra ne mažiau nusipelnęs už pačius didžiausius Lietuvos vyrus ar moteris. Sunkų carinės okupacijos jungą velkanti Lietuva nebūtų atlaikiusi, jei ne šis uolus ir protingas Žemaitijos ganytojas, sugebėjęs žmones prikelti iš alkoholizmo ir anuomet atlikęs labai reikalingą švietėjo darbą. Jei nebūtų buvę vysk. Valančiaus ir į jį panašių kunigų, vargiai būtų buvę knygnešių, gabenusių per sieną draudžiamą lietuvišką žodį. Valančius parengė dirvą Lietuvos dvasiniam prisikėlimui.
Ano meto knygnešiai, paskui savanoriai, dar vėliau pokario partizanai ir visų laikų lietuviai, nesusitaikę su nelaisve ir žadinę tautą priešintis pavergimui, buvo Lietuvos valstybei patys reikalingiausi.
Tarpukario Lietuvoje buvo daug savo Tėvynei pasišventusių žmonių, panašių į ateitininkų kūrėją prof. Praną Dovydaitį, tautos atgimimo dainių prel. J. Mačiulį Maironį, filosofus profesorius Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną ir daugelį kitų, turėjusių tvirtus krikščioniškus pamatus ir nuolat gaivinusių lietuvio dvasią.
Šiandien matome daug suirutės ir nusivylimo. Tai todėl, kad stokojame žmonių, nuoširdžiai tarnaujančių savo valstybei. Dauguma net nesupranta, ko reikia, kad tokių žmonių atsirastų, kad jų būtų daug.
Evangelija pasakoja, kaip Kristus pašaukė muitininką Matą. Praeidamas pro šalį Kristus pasakė: „Sek paskui mane!“ Kristus pašaukė ne teisuolį, bet nusidėjėlį, nes ano meto muitininkai okupantams rinko pinigus, nenuskriausdami ir savęs. Ano meto teisuoliai net piktinosi tokiu Kristaus elgesiu, kad jis draugauja su nusidėjėliais. O Kristus pasakys: „Aš atėjau ne dėl teisiųjų, bet dėl nusidėjėlių.“
Kristus yra tas, kuris gali pakeisti žmogaus širdį ir padaryti taip, kad savanaudis ims tarnauti žmonėms. Šią Kristaus užduotį vykdo Bažnyčia. Ji ne tik skelbia Kristų, bet ir rūpinasi, kad Kristaus Evangelija įsišaknytų kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Tai sunkus darbas ir ne visuomet pastebimi greiti rezultatai, tačiau be to visuomenė yra pasmerkta susipriešinimui ir vargingai egzistencijai.
Iš Bažnyčios nereikia tikėtis to, kam ji nėra pašaukta. Kai kas norėtų, kad Bažnyčios žmonės – dvasininkai imtųsi tiesioginių atsakingų pareigų valstybėje. Tai ne jų misija. Nėra nieko blogiau, kaip dirbti ne savo darbą, o savo pareigas apleisti. Pasaulietinę misiją valstybėje turi atlikti šiam darbui pasišventę, nesavanaudžiai pasauliečiai. Vyskupai ir kunigai turi padėti šitiems pasauliečiams sąžiningai tarnauti tautai, turi rūpintis jų dvasiniu ugdymu.
Taigi dėkokime Dievui už visus lietuvius, kurie ne griovė, bet kūrė Lietuvą. Atsiprašykime Dievą, jei pastebėsime, kad buvome aplaidūs darbininkai ir mums labiau rūpėjo asmeniniai, o ne valstybės reikalai. Prašykime Dievą šviesos ir stiprybės nugalėti dabarties sunkumus ir būti gerais Lietuvos valstybės kūrėjais.
