Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Po karantino pertraukų bendradarbiai kurijoje, Carito, šeimų, jaunimo, piligrimų sielovados srityse drauge su arkivyskupo sekretoriumi, vicekancleriu kunigu Vincentu Lizdeniu Didžiąją savaitę vėl pradėjo Susikaupimo diena.
Balandžio 11 d. daugiau kaip dvi dešimtys jų susirinko jėzuitų namuose Kulautuvoje, pavasariškai atgimstančio gamtos grožio kampelyje tarsi su gyvu „Laudato siʼ“ už lango... Ir liko dėkingi už dovanotą ramybės, taikos laiką, galimybę susitikti neskuboje ir drauge būti, melstis ir klausytis kunigo dominikono Jokūbo Marijos Goštauto OP mokymo apie santykio „Aš ir Tu“ klausimą dvasiniame gyvenime. Kad žmogui labai reikia dvasinio pagrindo, pasak brolio Jokūbo Marijos, ypač pajutome patirdami karą kaimynystėje, kai žemė tarsi slysta po kojomis.
Tačiau kas iš tiesų pripildo mūsų gyvenimą, troškimus, kurie būna nepasotinami, daiktiški, vartotojiški? „Begalinį troškulį gali užpildyti tik tas, kuris pats yra begalinis“, – sakė brolis Jokūbas Marija pirmoje mokymų dalyje kreipdamas žvilgsnius į dvasinį gyvenimą. Jame pirma yra Dievo iniciatyva. Jis išeina iš savęs ir eina link žmogaus. Jis toks artimas žmogui, kad tampa Asmeniu, dalijasi savimi. Pasak mokymo, mes „nesubyrame“ gyvenime, tik likdami santykyje su Dievu.
„Mums reikia sugrįžti prie gyvojo Dievo, „kvėpuojančio“ Dievo, atrasti, kad Jis ne abstrakcija, o realybė, kviečianti į susitikimą“, – kalbėjo brolis Jokūbas Marija antroje mokymų dalyje, minėdamas šiems laikams būdingą santykio „daiktiškumą“ bei paliudydamas asmenišką patirtį, kai studijų metais teko kalbinti benamius Strasbūro gatvėse.
„Einu į santykį, nes noriu iš tikro susitikti“, – sakė brolis apie santykį su kitu žmogumi ir su Dievu, į kurį verta eiti be išankstinių nuostatų, visiškai apsinuoginusiam, tuščiomis rankomis.
„Dievas nėra diktofonas, kuris įrašytų mūsų maldas. Jis klauso dabar, Jis yra santykio Dievas“, – be kita, kalbėta raginant giliai širdyje „įsirašyti“ Dievo troškulį. Geriau Dievo ieškoti savo noru, nei tai paskatins kokie nors išbandymai. Artėti prie Dievo malda ir susilaikymu nuo visko, kas tolina nuo Jo.
Tarp šių mokymų Susikaupimo dienos dalyviai šventė Eucharistiją, dėkojo Dievui, kad visai paprastai Jis vėl atėjo į jų tarpą, prašė Jo pagalbos karo ir kitų negandų ištiktų pabėgėlių likimams mūsų pasienyje, taip pat savo artimiesiems, meldė gailestingumo konfliktų ar baisių priklausomybių varginamiems.
Pamokslininkų ordino brolis pasidalijo ir trumpa homilija bei įsimenančia provokacija mintims Didžiajai savaitei: ar tuo, kuris išdavė Jėzų, negalime būti ir mes? Ar mes, sėdę prie Viešpaties stalo, niekada neatsitrauksime?
Susikaupimo dieną užbaigiant Kryžiaus kelio malda ir buvo pirma proga apie tai pagalvoti...
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
