„Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį" (popiežius Pijus XI)
„Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ <...> Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19,16–21).
Šiandien minime Dievo tarno arkivysk. Teofiliaus Matulionio 50-ąsias mirties metines. Būtų maža pasakyti, kad tai neeilinė asmenybė. Popiežius Pijus XI jį aplankiusį vysk. Teofilių Matulionį pabučiavo ir pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“
Kai jaunystėje išgirdo Dievo kvietimą pasišvęsti, jis nesvarstė, kiek atiduoti Dievui ir sieloms ir kiek pasilikti sau. Jis nenuėjo šalin nuo Jėzaus, kaip tas turtingas Evangelijos vyras, bet pasielgė pagal Jėzaus patarimą: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą (Mt. 19, 29).
1900 m. baigęs katalikų Dvasinę akademiją Sankt Peterburge, Teofilius Matulionis buvo įšventintas kunigu ir atliko tarnystę Latvijos parapijose, o nuo 1910 m. – Sankt Peterburge.
Po spalio revoliucijos valdžią užėmus bolševikams, kunigų pastoracinis darbas buvo ypač sunkus. 1923 m. kun. T. Matulionis kartu su vyskupu Ciepliaku ir 15 kitų kunigų buvo teisiamas. Atlikęs trejų metų bausmę kun. T. Matulionis ir toliau liko tarnauti Petrapilio tikintiesiems. Galėjo išvykti į Lietuvą, bet neišvyko.
Ką anuomet reiškė pasiryžimas dirbti sielovados darbą Stalino valdomoje Rusijoje? Tai buvo tolygu pasirašyti sau nuosprendį, kad teks ne kartą kalėti, o galbūt ir mirti kokiame nors Gulago salyne.
1929 m. kun. Teofilius Matulionis buvo slapta konsekruotas vyskupu, bet jo tarnystė buvo labai trumpa. Bolševikai sukurpia bylą už vadinamąją antitarybinę veiklą ir po metų nuteisiamas 10 metų kalėti griežtojo režimo lageryje. Felikso Dzeržinskio auklėtiniai bandė vysk. Matulionį užverbuoti, bet jis, griežtai atsisakęs, buvo ištremtas į Solovkų salas, kur jau buvo kalinami 34 kunigai. Čia nepaprastai sunkios sąlygos pakirto jo sveikatą.
Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su kitais 15 kalinių, tarp kurių buvo 10 kunigų, 1933 m. spalio 19 d. buvo išleistas iš kalėjimo ir grįžo į Lietuvą. Jei ne šis susitarimas, vysk. Matulionis į Lietuvą tikriausiai gyvas nebūtų grįžęs. Sugrįžusio į Tėvynę vyskupo sveikata pasitaisė ir jis galėjo įsitraukti į sielovados darbą. Kelerius metus lankė lietuvių parapijas Amerikoje ir stiprino toli nuo Tėvynės gyvenančius tautiečius, o sugrįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune prie seserų benediktinių bažnyčios, buvo jų kapelionas, drauge talkindamas Kauno arkivyskupui metropolitui J. Skvireckui įvairiuose pastoracijos darbuose. Pas seseris benediktines įvedė nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. Tai rodė, kas buvo jo tvirtumo ir ištikimybės Dievui ramstis.
1942 m. mirus Kaišiadorių vyskupui J. Kuktai vysk. Teofilius Matulionis paskirtas šios vyskupijos ordinaru, tačiau ramybės nebuvo. Laimėję karą sovietai vėl atnaujino antibažnytinę politiką. Vysk. T. Matulionis nuosekliai gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, raštu protestavo prieš kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą mokyklose.
Vyskupas Teofilius ir pats ištikimai atlieka pareigas, ir kunigus drąsina būti gerais ganytojais. Kartą išsikviečia vieną kunigą, kuris sakydavo aktualius pamokslus ir tai grėsė areštu. Vyskupas Matulionis paklausė kunigą: „Ar žinai, kas tau gresia už tokius pamokslus?“ „Žinau“, – atsakė kunigas. „Tuomet klaupkis, palaiminsiu“, – pasakė vyskupas ir palaimino kunigą.
1946 m. vysk. Matulionis buvo iškviestas pas Lietuvos SSR Komisarų Tarybos pirmininką Mečislovą Gedvilą. Buvo reikalaujama kreiptis raštu į partizanus, kad šie paklustų reikalavimui sudėti ginklus ir pradėti legalų gyvenimą. Vyskupas atsakė negalįs garantuoti, kad iš miško išėję partizanai nebus represuoti, ir todėl jokio rašto nerašysiąs.
Ne visi ano meto vyskupijų valdytojai sugebėjo taip tvirtai stovėti; kiti manė, kad reikia daryti kompromisus. Sovietiniai pareigūnai kūrė planą atsikratyti jiems netinkamų vyskupų, o visą Bažnyčios valdymą sutelkti į rankas tokio valdytojo, kuris būtų jiems visiškai paklusnus. Taip vysk. V. Borisevičius, vysk. M. Reinys, vysk. P. Ramanauskas ir vysk. T. Matulionis buvo nuteisti. Pirmasis sušaudytas, kiti – įkalinti.
1946 m. vysk. Teofilius Matulionis buvo suimtas ir po metų tardymo jam paskirta 7 m. bausmė, įkalinant ypatingojo režimo kalėjime Vladimire. Į Lietuvą grįžo tik 1956 m., bet ir tuomet valdžia neleido jam valdyti vyskupijos. 1958 m. jis buvo ištremtas į Šeduvą, tačiau ir iš čia slapta nuo valdžios rūpinosi savo vyskupijos reikalais.
1962 m. Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ vysk. Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą. Mirė po SSRS saugumo jo bute atliktos kratos ir nenustatytų vaistų injekcijos.
Sklaidant arkivysk. Teofiliaus Matulionio biografiją, nejučiomis kyla klausimas, iš kur šis trapios sveikatos vyskupas sėmėsi jėgų išstovėti ten, kur daugelis palūždavo. Atsakymą duoda pats Jėzus. Jam kalbant apie reikalą išsižadėti laikinų dalykų, mokiniai sumišę klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 25–26). Štai ir atsakymas – su Dievu viskas galima. Šį atsakymą reikia įsidėmėti ypač mums, dvasininkams, kurie kartais būname gundomi atsiremti ne tiek į Dievą, kiek į savo išmintį ir sugebėjimus.
