Piligrimystė į Šiluvą
Greitų politinių permainų troškusieji žydai puoselėjo viltį, kad stebuklais garsėjantis Jėzus tikriausiai yra tas, kurio jie laukė ir kuris padės atsikratyti nekenčiamų romėnų. Tačiau Jėzus pasiskelbė iš Dangaus nužengusia ir žmonėms skirta valgyti duona. Evangelistas Jonas pastebi, kad žmonėms pasirodė per kieti Mokytojo žodžiai ir daugelis daugiau nebesekė paskui Jėzų.
Tokia yra gyvenimo tikrovė: žmonės mielai klausosi žodžių, kurie glosto jų savimeilę. Atvažiuoja į Lietuvą kokia nors popsinė žvaigždė ir žmonės plūsta į arenas, kad už didelius pinigus ji padirgintų jų jausmus. Tačiau tie patys žmonės suabejoja arba tiesiog atmeta pačius reikalingiausius, gyvybę ir dvasią nešančius Evangelijos žodžius, nes šie kviečia rinktis ne savimeilės, bet pasišventimo kelią. Tuomet sakoma, kad tie žodžiai yra pasenę.
Kristaus žodžiai visuomet turi galią uždegti žmonių protus ir širdis, bet jie paliečia tik tuos, kurie leidžiasi Dievo patraukiami. Jėzus aiškiai yra pasakęs: „Niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“ (Jn 6, 65), Todėl Jėzaus balso neišgirsta tie, kurie leidžia savo širdyje gyventi nuodėmei ir susikurtiems stabams. Dangaus Tėvas patraukia tik tuomet, kai žmogus išdrįsta nuodėmei pasakyti „ne“ ir sekti paskui Kristų.
Šios dienos piligrimai yra tie, kuriuos Dievas patraukė prie savęs. Mes dėkojame Dievui už laisvę ir viliamės, kad, išvedęs į laisvės kelią, ir toliau globos mus. Mes tikime, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Gelbėtojas ir kad, siekdami tikro gyvenimo, turime maitintis jo Žodžiu ir Kūnu – Eucharistija. Mes žinome, kad laisvė yra labai trapi, todėl Šiluvos Dievo Motinai pavedame savo viltis ir rūpesčius.
Paskutinio rugpjūčio sekmadienio piligrimystė visuomet primena 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją, kai du tironai pasidalijo Rytų Europą. Nuo tada prasidėjo mūsų kančių keliai: okupacija, tremtys, įkalinimai, nesuskaičiuojamos aukos ir dvasinis genocidas. Tačiau šie kančių keliai turėjo ir savo šviesią pusę, nes daugeliui buvo tarsi Dievo prisilietimas, padėjęs suvokti, kad svarbiausiojo turto – Dievo – niekas negali iš mūsų išplėšti. O kol turime Dievą, viskas yra pakeliama. Šie žmonės išlaikė tikėjimą, meilę savo kraštui ir tos meilės nepraranda net dabar, kai daugelis yra nusivylę laisve. Ne laisvė yra kalta dėl tvyrančio blogio, bet žmogus, kuris nepaiso Dievo rodomo kelio.
Piligriminės kelionės į Šiluvą nuo Kryžių kalno, nuo Tytuvėnų, nuo Dubysos mums primena sovietmečio piligrimystes, su kuriomis, kaip ir su Kryžių kalnu, buvo brutaliai kovojama. Kryžių kalną net kelis kartus bandė sunaikinti, o už piligrimystes buvo teisiami geriausi žmonės. Sunku suvokti, kokį pavojų ano meto Lenino sekėjai įžvelgė tikinčiųjų eisenose, kurių metu buvo kalbamas rožinis. Kryžiaus ir rožinio buvo bijoma kaip bombos, tarsi galėjusios susprogdinti komunizmo statybą. Bijota ne be pagrindo, nes žmonės, turėjusieji drąsos pasitikti pavojus ir pasitikėjusieji tik Dievu, tikrai buvo pavojingi ir nenugalimi.
Šiandien dėkojame Dievui už laisvės dovaną, už kryžius ir aukas partizanų ir visų laisvės kovotojų, priartinusių laisvės rytą. Dėkojame Dievui už tuos, kurie po sunaikinimo vis atstatydavo Kryžių kalną, tapusį mūsų tautos, ieškojusios prie Nukryžiuotojo šono prieglaudos nuo visų istorijos vėjų, brangenybe.
Dėkoju visiems, kurie pastatė kryžius ir koplytėles pakely iš Raseinių į Šiluvą. Jie pastatyti, pažymint du Lietuvos Krikšto jubiliejus: 625 m. nuo Lietuvos Krikšto ir 600 m. nuo Žemaitijos Krikšto. Per Krikštą Lietuva pasuko Europos keliu, praturtindama save tuo, kuo buvo turtinga visa Europa. Per Krikštą mes pažinome mus mylintį Dievą ir tapome Jėzaus broliais ir seserimis. Pastatyti kryžiai bylos ne tik apie mūsų meilę ir dėkingumą Dievui už Lietuvos Krikštą bei laisvę, bet ir primins, kad visa, kas žemėje ir žmoguje yra didingo, pasiekiama drįstant eiti meilės ir aukos keliu.
