Nuotraukos – klieriko Zenono Turausko
Išrinktas Viešpaties meilės tarnybai
Praėjus keturiasdešimčiai dienų̨ po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Kristaus Žengimo į dangų̨ iškilmė mums primena įvykį, tą dieną, kai Kristus su visa savo žmogyste įeina į Dievo šlovę. Biblijoje tai išreikšta simboliais – sakant „pakilo į dangų“ (Lk 24, 51) ar „panyrant į debesį“ (Lk 9, 34) čia mintyje turimas kitas būties matmuo. Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat Jo prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, Jo kūno ypatybės (plg. Jn 20, 19). Per tas keturiasdešimt dienų̨ Jis su savo mokiniais kartu valgė ir gėrė (plg. Apd 10, 41), aiškino jiems apie Dievo Karalystę (plg. Apd 1, 3), o tada prakalbo jiems apie Šventosios Dvasios atsiuntimą. Ta nuostabi dovana iš aukštybių, kuri apims mokinius, yra pats Dievas, ateinantis dvasiniu būdu į mokinių tarpą. Jis toliau mokys, viską primins ir toliau ves savo bičiulius į Dangaus Karalystės pažinimą. Jis, Viešpats guodėjas, užtarėjas ir ramintojas, jau dabar nauju būdu žengia į širdis tų, kurie atsiveria šiai dangiškajai dovanai.
Šiandienos pirmajame skaitinyje Apaštalų darbų knyga priminė šį mums kiekvienam skirtą Jėzaus pažadą: „ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd. 1, 8). Tai didis pasitikėjimas mumis, nes Jis mums paveda bendradarbiavimą Jo Karalystės skelbime. Mums Viešpats patiki tą meilės darbą, kurį Jis pradėjo prie Galilėjos ežero, kviesdamas mokinius į Evangelijos skelbimo nuotykį. Taip išsipildė Viešpaties planas žmonijai išlieti savo Dvasią ant Kūrinijos, savo mylimiems žmonėms, pasak šiandien girdėtų šv. apaštalo Pauliaus žodžių Laiške efeziečiams, „kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 17–19).
Šeštinės reiškia, kad Jėzus, buvęs tarp mokinių kūniškai, ir mokiniai, savo tikėjimą stiprinę matydami Jį mokantį, gydantį, prisikeliantį ir juos savo buvimu guodžiantį, dabar jau turės su Juo kitokį ryšį, nes Jėzus žengia už laiko ir erdvės į kitą tikrovę, kurią mes vadiname Dangaus Karalyste. Tai reiškia naują pradžią. Mokiniai sugrįžta namo nenusiminę ir susirūpinę, bet pilni džiaugsmo dėl to, nes žino – jų Mokytojas yra su jais ir niekas negalės jų atskirti nuo Jo. Žengimas į Dangų mokiniams patvirtino, kad jie turi draugą ne tik čia žemėje, bet ir Danguje. Tai yra pats brangiausias dalykas žinoti, kad Jėzus mūsų laukia ir kad Jis nuėjęs pas Tėvą ruošia ir mums ten vietą. Tai priminimas visiems, kad visada gali būti mūsų gyvenimo nauja pradžia, jei atsiveriame visa perkeičiančiam Dvasios veikimui ir Jos iniciatyvai mūsų gyvenime.
Šiandien nauja gyvenimo pradžia atsiveria ir Eligijui Žakiui, kuris šią dieną bus įšventintas Katalikų Bažnyčios diakonu ir įsijungs į Kauno arkivyskupijos dvasininkų eiles. Eligijus gimė Viduklėje. Mama – Rima, tėtis – Rolandas, abu praktikuojantys katalikai, ilgus metus gieda Viduklės parapijos chore. Jie buvo pirmieji, Eligijui ir jo vyresniam broliui Ernestui dėję tikėjimo pamatus. Eligijus prisimena, kad jau nuo devynerių metų iki pat įstojimo į seminariją patarnavo bažnyčioje šv. Mišioms. Tai padėjo pamilti liturgiją, kuri ir vėliau glaudžiai buvo susijusi su studijų metais seminarijoje, kai teko būti ceremonijarijumi, rūpintis įvairių švenčių bei Šiluvos atlaidų liturgijos organizavimu. Buvimas ministrantu tapo labai svarbus pašaukimo kelyje. Eligijus sako: „Mano gimtojoje Viduklės parapijoje tuo metu, kai man buvo 16–17 metų, būta apie 30 patarnautojų todėl buvo lengva bendraminčių būryje būti tikinčiu, gilinti tikėjimą ir puoselėti pašaukimo siekį. Esminis atsiliepimas į Viešpaties kvietimą, manau, įvyko jau devintoje klasėje, kai eilinių sekmadienio Mišių metu, per Pakylėjimą kunigui iškėlus taurę ir pateną su Viešpaties kūnu ir krauju, žvelgiant į tai atėjo mintis, tarsi iš niekur, jog norėčiau būti ne tik patarnautoju, bet kažkada norėčiau galėti atsistoti kunigo vietoje. Ši mintis niekur nedingo, todėl pradėjau domėtis seminarija ir tai, kas joje vyksta, bei brandinau mintį apie stojimą į ją. Į seminariją įstojau iškart po mokyklos. Žinoma, visą laiką iki stojimo kėliau sau klausimus: ar tai mano kelias? Ar nenorėčiau sukurti šeimos? Tačiau visada galiausiai nugalėdavo siekis rinktis kunigiškosios tarnystės kelią. Be abejo, prie pašaukimo prisidėjo ir gražūs kunigų pavydžiai. Net ir Alfonso Svarinsko, kuris tarnavo Viduklės parapijoje, palikimas, t. y. tos vyresnių žmonių kalbos apie tai, kiek jis gero padarė parapijai ir kaip gynė tikėjimą, mano, kaip jaunuolio, kuris nori būti kunigu, širdyje stiprino pašaukimo siekį.“
Brangieji, šis mūsų brolis šiandien yra šventinamas diakonu. Sustiprintas Šventosios Dvasios dovana, jis padės vyskupui ir jo kunigams Žodžio, altoriaus ir meilės tarnyboje. Tapęs altoriaus tarnu, skelbs Evangeliją, ruoš atnašas, tikintiesiems dalys Viešpaties Kūną ir Kraują. Be to, vyskupo įgaliotas, jis turės tikinčiuosius ir netikinčiuosius raginti bei mokyti šventojo tikėjimo tiesų, vadovauti pamaldoms, krikštyti, asistuoti santuokoms ir jas laiminti, mirštantiems nešti viatiką, vadovauti laidotuvių apeigoms.
Pašventintas apaštalų perduotu rankų uždėjimu ir artimiau susietas su altoriumi, vyskupo ar klebono vardu vykdys meilės tarnybą. Tau, mylimas sūnau, Eligijau, kuris būsi įšventintas diakonu, Viešpats davė pavyzdį, kad kaip jis darė, taip ir tu darytum, kad atpažintų žmonės tavyje Viešpaties mokinį, kuris atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama.
Būsi diakonas – tarnas Jėzaus Kristaus, kuris tarp apaštalų atrodė kaip tarnas. Nuoširdžiai vykdydamas Dievo valią, su meile džiaugsmingai tarnauk ir Viešpačiui, ir žmonėms. O kadangi niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, be kokį netyrumą ar gobšumą laikyk vergavimu stabams.
Kadangi į diakonų luomą įsijungi laisva valia, reikia, kad tu, kaip ir tie kadaise apaštalų išrinktieji meilės tarnybai, būtum gerą vardą turintis ir Šventosios Dvasios bei išminties pilnas vyras. Savo tarnybą vykdyti gyvenant celibate: tai sykiu yra ganytojiškos meilės ženklas ir paskata bei ypatingas vaisingumo šaltinis pasaulyje. Taigi skatinamas nuoširdžios meilės Viešpačiui Kristui ir itin maldingai gyvendamas šiame luome, lengviau atsiduosi Kristui visa širdimi, nevaržomas atsidėsi Dievo ir žmonių tarnybai ir tinkamiau tarnausi dvasiniam atgimimui.
Būk tvirtas tikėjimu, nesuteptas ir nepriekaištingas Dievo ir žmonių akivaizdoje – kaip ir dera Kristaus tarnui bei Dievo slėpinių tvarkytojui. Nenusigręžk nuo Evangelijos vilties – turi būti ne tik jos klausytojas, bet ir tarnas. Tikėjimo slėpinį sergėk tyroje sąžinėje, Dievo žodį, kurį skelbia tavo lūpos, patvirtink savo darbais, idant Dvasios gaivinama krikščionių tauta būtų tyra ir Dievui priimtina auka, o tu paskutiniąją dieną sutikę Viešpatį galėtum iš jo išgirsti: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (plg. Vyskupo, kunigų ir diakonų šventimų apeigynas, 2018 m.).
Eligijus stoja į Viešpaties mokinių eiles skelbti Evangelijos, tai reiškia šiandienos žmonėms suprantamu būdu perteikti Dievo žodį ir tarnauti sekant Kristumi. Tai reiškia būti Viešpaties komunikacijos ir viešųjų ryšių komandoje, darbuotis, kad širdys būtų paliestos Viešpaties artumo. Šiandien visa Bažnyčia mini ir Visuomenės komunikavimo dieną. Ji, būtent šiandien – Šeštinių šventėje – minima, primena, kad prisikėlęs Viešpats, prieš įžengdamas į Dangų, pavedė Bažnyčiai eiti ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 19). Sustiprinta Tėvo ir Sūnaus meilės Dvasios Bažnyčia jau du tūkstančius metų ištikimai visoms kartoms skelbia apie Jėzaus Kristaus nuveiktą išganymo darbą. Kad ši misija būtų vaisinga ir Viešpaties žodis plistų, reikia naudotis visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais, kurie padėtų pasiekti tiesos išsiilgusį žmogų.
Meldžiamės šią dieną už krikščioniškąją žiniasklaidą, joje besidarbuojančius tikinčiuosius bei visus katalikus žurnalistus. Te Viešpats laimina mūsų visų, pakrikštytųjų, pastangas skelbti Gerąją Naujieną, gelbėjančią žmogų ir padedančią mums visiems keliauti į Viešpaties meilės Dangų!
