Jūsų dėmesiui pateikiame arkivyskupo S. Tamkevičiaus interviu, 2012 08 23 duotą savaitraščiui „Veidas“, deja, pastarojo taip ir nepublikuotą.
1. Lady Gaga, Marilyn Manson koncertai sukėlė šiokią tokią Bažnyčios reakciją. Kokie svarbiausi šių atlikėjų veiklos aspektai nesuderinami su krikščionių pasaulėžiūra? Galbūt Bažnyčios pasisakymas šia pasaulietine tema šiandienos visuomenėje daro daugiau žalos nei naudos?
Prieš Jūsų minimus koncertus vyskupai nenorėjo kalbėti, nes manė, kad tai gali pasitarnauti kaip reklama. Tačiau kas norėjo išgirsti, išgirdo – Bažnyčios atstovų pasisakymų buvo pakankamai.
Su krikščioniška pasaulėžiūra yra nesuderinama visa tai, kas žemina žmogaus orumą, kas siunčia žinią, jog koncerte tinka bet koks amoralumas, agresija, pasityčiojimas iš krikščionims brangių simbolių ir net satanistiniai elementai, svarbu, kad tik įpakuoti į patrauklią formą ir atliekami neeilinės „popsinės žvaigždės“.
Bažnyčios atstovai turi kalbėti tikėjimo ir moralės klausimais, gindami nelygstamą žmogaus asmens kilnumą ir grožį. Ir tai jie daro ne tik tarp keturių bažnyčios sienų, bet visur, kur galėtų būti išgirstas Bažnyčios balsas. Mat ji turi kalbėti net ir tuomet, jei kažkas piktinasi jos kalbėjimu. Tokia Bažnyčios misija.
2. Ko gero, dauguma kontroversiškųjų žvaigždžių – tai tiesiog pop rinkos produktas ir tokių yra daug. Galbūt Bažnyčiai tikslingiau būtų intensyviau kovoti su visoje pramogų industrijoje vyraujančiomis tendencijomis?
Tendencijos tendencijoms nelygu, todėl Bažnyčios atstovai paprastai prakalba garsiai tuomet, kai skaudžiai pažeidžiama viešoji moralė ir kai gali būti padaryta didelė žala, ypač jauniems žmonėms. Kita vertus, Bažnyčia yra pašaukta pirmiausiai ne prieš ką nors kovoti, bet skelbti Jėzų Kristų, Jo mirtį ir prisikėlimą dėl mūsų išgelbėjimo – būtent šią Gerąją žinią, Evangeliją, ir jos šviesoje aiškinti aktualius visuomenės gyvenimo reiškinius. Bažnyčia šitai, sėkmingai ar mažiau sėkmingai, ir bando daryti.
Tačiau man labai įdomu, ką daro šių koncertų atžvilgiu mūsų valstybės institucijos, atsakingos už nepilnamečių apsaugą, už įstatymų bei viešosios tvarkos laikymąsi? Ar kas nors tikrino, kad būtų laikomasi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo arba elementaraus padorumo bei viešosios tvarkos? Vien iš spaudos pranešimų galima spręsti, kad per Jūsų minimus koncertus net dešimtmečiai vaikai kone vidurnaktį užkeliami ant scenos, nuo kurios skamba itin „vaikiški“ posakiai, atkartojami visos publikos įkandin atlikėjos!? O viešas tyčiojimasis iš krikščionims brangių simbolių – tai ne viešosios tvarkos pažeidimas? Gal Jums žinoma, ar pradėtas koks nors tyrimas?
3. O galbūt būtų įmanomas dialogas tarp Bažnyčios ir pramogų industrijos?
Su tokia pramogų industrija, kuriai rūpi tik pelnas, kuri dėl pinigo yra pasiruošusi padaryti ar parodyti bet kokią nesąmonę, – su panašia industrija dialogas įmanomas tiek, kiek su godžiu verslininku, kuris mąsto ne apie žmones, o tik apie savo kapšą.
Jeigu pramogų organizatoriai rūpintųsi ne tik pelnu, bet būtų socialiai atsakingi, t. y. rūpintųsi ir tuo, kokie bus jų produkto padariniai, kokį poveikį darys ypač jauniems žmonėms, tuomet dialogas būtų visiškai įmanomas.
Beje, ir tokių pavyzdžių yra. Tai kasmet Kaune rengiama „Valentino diena KITAIP“, arba tokia kompanija kaip „Šou imperija“, kurianti roko operas bei miuziklus „Prisikėlęs“, „Lauktasis“, „Karolis“, o pastarąjį jau greitai – rugsėjo 8-ąją bus galima išvysti net Šiluvoje!
4. Kaip į tokius koncertus reaguoja Katalikų Bažnyčia užsienio šalyse? Tarkime Europoje ir Azijoje?
Vieni meldžiasi, kiti protestuoja, treti į teisėtvarkos institucijas kreipiasi – žodžiu, daro tai, kas atrodo konkrečiu momentu veiksmingiausia. Jeigu mato, jog kitos priemonės nepadės, tuomet belieka melstis, kad mažiau būtų sužeistos žmonių sielos, kad Dievo malonė ir gailestingumas paliestų ir labiausiai paklydusius.
5. Kaip vertinate pavienių kunigų aštrius straipsnius šia tema ar, tarkime, prieš M.Mansono koncertą pamokslavusį dvasininką? Ar tokios radikalokos požiūrio reiškimo formos nemažina Bažnyčios autoriteto?
Nesiimu vertinti vieno ar kito dvasininko kalbėjimo, nes tikriausiai ne viską žinau. Tačiau laikausi nuomonės, kad tiesa turi būti sakoma labai aiškiai, tik, žinoma, išlaikant krikščioniškos meilės ir pagarbos reikalavimą.
6. Iš kitos pusės – kodėl Bažnyčia nesirenka aštriau pasisakyti šalies TV laidų moralinės vertės klausimu? Juk nemažai jų nesiderina su doro krikščionio pasaulėžiūra.
Geras klausimas. Manau, kad kai kam, taip pat ir vyskupams, galima daryti sąžinės sąskaitą: ar viskas pasakoma ir padaroma, kad Lietuvos žmonės būtų mažiau dvasiškai sužeisti? Antra vertus, esame daug kartų ir pakankamai aštriai pasisakę; o kokiu būdu mūsų pasisakymai yra išplatinami žiniasklaidos – Jums gerai žinoma. Bet mes nenusimenam – žinom, kad Viešpats su mumis ir su visais, kurie Jo ieškos ir šauksis. Ir būna, kad iš Jo gailestingumo net ir didžiausi nusidėjėliai atsiverčia!
