Palaimintojo Jono Pauliaus II šventė Šiluvoje
Rugsėjo 7 d. prieš devyniolika metų Šiluvą aplankė palaimintasis popiežius Jonas Paulius II. Tuo metu Lietuva, atlaikiusi okupacijos terorą, prievartinį bedievinimą ir nutautinimą, tačiau daug nukraujavusi, kaip sfinksas kėlėsi iš pelenų. Prisikėlimas visomis prasmėmis buvo labai sunkus. Daugelis mūsų tautiečių laisvės rytą sutiko, būdami giliai dvasiškai sužeisti. Vieniems reikėjo atsistoti ant kojų, darant atgailą ir ryžtingai nusimetant ilgai nešiotą vergystės rūbą, kitiems reikėjo didžiadvasiškumo atleisti ir užmiršti patirtas nuoskaudas ir skriaudas. Tuo metu mes visi buvome labai reikalingi padrąsinančio ir kelią į ateitį rodančio žodžio. Jį pasakė į Lietuvą atvykęs palaimintasis popiežius Jonas Paulius II.
Jis kvietė kurti naują gyvenimą ant Evangelijos pamatų, perspėdamas saugotis modernaus gyvenimo pagundų: vartotojiškumo ir hedonizmo. Mums Jonas Paulius II jau buvo gerai pažįstamas nuo 1978 metų, kai, tapęs popiežiumi, pažadėjo būti tylinčios Bažnyčios balsas. Mes ir buvome ta „tylos Bažnyčia“, kurie be Dievo, neturėjome į ką atsiremti. Tuomet Jonas Paulius II tapo matoma uola, ant kurios stovėjo Kristaus Bažnyčia, o mes buvome jos dalimi. Jonas Paulius II nepraleisdavo progos neišreiškęs savo meilės bei prielankumo mūsų tautai. Tą prielankumą ypač pajutome, kai 1987 m. mums švenčiant Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų, Jonas Paulius II mums padovanojo naują šventąjį – paskelbė palaimintuoju arkivyskupą Jurgį Matulaitį.
1993 m. į Šiluvą atvykęs Jonas Paulius II linkėjo lietuvių tautai: „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė! (Kol 3, 15). Šį Pauliaus linkėjimą Koloso krikščionims šiandien norime jums tarti Marijos lūpomis iš šios žavingos vietos – Jai skirtos ir visai Lietuvai brangios Šventovės. Visi lengvai galim suprasti, kaip karštai tikrosios ramybės yra išsiilgusi tauta, kuri šitiek metų kentė žeminančią prievartą, tautinio savitumo naikinimą ir dusinančią nežmonišką ideologiją.“
Tačiau popiežius nelinkėjo tik paviršutinės ramybės ir pabrėžė, kad tikrąją taiką tautai gali atnešti tik Dievas. Jis kalbėjo: „Kristaus atnešta ramybė yra Jis pats, Jo asmuo, Jo paslaptis. Jis iš tikrųjų yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) – mūsų ramybė. Jame yra sunaikintas nuodėmės pagimdytas priešiškumas.“
Jonas Paulius II Šiluvoje ragino nepasitenkinti vien paviršutine taika, kuri tik užtikrina laisvę ir demokratiškumą, bet neatsižvelgia į didžiąsias vertybes, į moralės ir gyvenimo prasmės problemas. Popiežius ragino mus statyti tautos ateitį ant uolos, kuri yra Kristus. Jis sakė: „Kristus tebūna jūsų gyvenimo, jūsų demokratijos ir ateities uola.“
Tęsdamas mintį, ką reikia konkrečiai daryti, kad Kristus iš tikrųjų atneštų mūsų šaliai ramybę ir taiką, Jonas Paulius II nurodė Švč. Mergelės Marijos pavyzdį. Ji tobulai vykdė Dievo valią. „Marija - moteris, kuri ištarė „fiat“ - „tebūnie“. Jinai nesvyruojančio tikėjimo moteris: „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), palaiminta, nes „klausėsi Dievo žodžio ir jo laikėsi“ (plg. Lk 11, 28). Taigi sekime Ja, – ragino popiežius, – tikėjimo keliauninke, visą savo gyvenimą kreipusia tik į Kristų.
Šiandien meldžiamės už vienuolius: vyrus ir moteris, išdrįsusius pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnystei ir radikaliai gyventi pagal Evangeliją. Jų pavyzdys, jų liudijimas šiandienei Lietuvai yra labai reikalingas. Kai net pats reikalingiausias žodis užgožiamas popkultūros žodžių ir triukšmo, tik visiškai pasišventę žmonės gali savo pavyzdžiu įtikinamai prakalbėti ir rodyti kryptį, kuri veda į gyvenimo pilnatvę Jėzuje Kristuje.
Šiandien meldžiamės su daugeliu maldos grupių, su Gyvojo rožinio, Šiluvos Marijos draugijos, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos, Marijos radijo bendruomenės nariais ir su daugeliu kitų žmonių, kurie, nors ir gyvendami pasaulyje, ištikimai laikosi Kristaus Evangelijos. Jie visi yra labai brangūs. Ant šių žmonių maldų laikosi visa Lietuva.
Mes dažnai padejuojame, kad pas mus tai šis, tai tas vyksta ne taip, kaip norėtume, tačiau jei nebūtų tos didelės armijos besimeldžiančių ir pagal Evangelija bandančių gyventi žmonių, Tėvynės dangus būtų dar niūresnis ir vilties, kad kas nors keisis į gera, būtų dar mažiau. Todėl geruosius Lietuvos žmones noriu karštai paraginti dar uoliau jungtis į tą armiją žmonių, kurie kasdien, kaip Mozė, laiko iškėlę rankas į dangų, kad Lietuvoje laimėtų ne blogis, bet Dievas.
Arkivysk. S. Tamkevičius
