Šiandien meldžiamės už žmones, kuriuos visus galima vadinti gelbėtojų vardu. Policija gelbsti visuomenę nuo nusikaltėlių ir įstatymų pažeidėjų, pasienio apsaugos žmonės gelbsti Lietuvą nuo kontrabandos ir nelaukiamų svečių, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai gelbsti žmones įvairių nelaimių atvejais. Šių gelbėtojų sąžiningai atliekama tarnystė visuomenei yra nepaprastai reikalinga, todėl džiaugiamės kiekvienu vyru ir moterimi, kurie pasišvenčia darbui, užtikrinančiam žmonių saugumą.
Ar gali gerai tarnaujantys policininkai, sienų sergėtojai ir priešgaisrinės tarnybos darbuotojai pilnai užtikrinti žmonių saugumą? Gali, bet tik iš dalies. Šventajame Rašte randame tokią mintį: „Viešpatie, mano uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojau! Mano Dievas, mano Uola, , kur randu pastogę, mano skydas ir mano išganymo jėga, mano tvirtove! Šaukiausi Viešpaties, Šlovingojo, ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų“ (Ps 18, 3–4). Kitoje vietoje pasakyti panašūs žodžiai: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai. Tuščia jums anksti keltis ir vėlai gulti, – jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, – nes Viešpats, kuriuos myli, pasirūpina jiems tebemiegant“ ( Ps. 127, 1– 2).
Šie Šventojo Rašto žodžiai anaiptol neskatina tinginiauti ir nesirūpinti savo ir kitų saugumu, bet kviečia visas viltis sudėti ne į žmones, nors jie būtų patys geriausi mūsų sargai, bet labiausiai pasitikėti Dievu. Mintis visiškai pasitikėti Dievu yra giliai įausta į visą Šventojo Rašto istoriją.
Mūsų Dievas nėra kažkoks kosminis Dievas, kuris, sukūręs visatą, nesirūpina, kaip joje gyvens protingas žmogus. Mes tikime Dievą, kurį vadiname Tėvu. Apie mus mylinčio Dievo santykį su žmogumi labai vaizdžiai yra kalbėjęs Jėzus Kristus. Jis sakė: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne vertesni už juos?“ (Mt 6, 25–26).
Mūsų tikėjimas tikrai neskatina tinginiauti ir laukti, kad viskuo pasirūpintų Dievas. Jis mums davė protą, kad užvaldytume pasaulį ir jame jaustumės saugūs. Juk ir dangaus paukšteliai kovoja už savo būvį. Tikėjimas mus skatina nesudėti visų vilčių į žmones, bet daugiau pasitikėti Viešpačiu. Ar ne dėl šios priežasties, kad ne ten sudedame visas viltis, šiandienėje Lietuvoje yra tiek daug nusivylimo ir pykčio. Norima, kad viską išspręstų valdžios institucijos ir nesirūpinama darbščiai, sąžiningai ir tvarkingai gyventi.
Pasitikėjimas Dievu tik tuomet yra teisingas, kai žmogus laikosi Dievo nurodyto kelio. Dekalogo kelio. Tačiau jei visuomenė Dešimt Dievo įsakymų laiko atgyvena, jei tikėjimas žmogui reikalingas tik krikštui ir laidotuvėms, jei Dievas žmogui nėra Tėvas, su kuriuo kasdien kalbamasi, o tik prievaizdas, kurį retkarčiais prisimena, tuomet kalbėti apie pasitikėjimą Dievo Apvaizda dar per anksti.
Šiais metais mes daug dėmesio skiriame palaimintajam Jurgiui Matulaičiui. Jis tobulai įgyvendino tai, kas užrašyta Evangelijos puslapiuose. Gyvenimas jo nelepino. Manau, daugelis mūsų dienų žmonių labai dejuotų, jei reikėtų gyventi panašiai, kaip palaimintajam Jurgiui. Visą gyvenimą kentėjo nuo sunkios ligos, bet nedejavo. Net ir tuomet, kai buvo popiežiaus paskirtas į atsakingas vyskupo pareigas, jo gyvenimas nepalengvėjo, bet tapo keliskart sunkesnis, tačiau jis su didele meile tarnavo visiems – lietuviams, lenkams ir gudams.
Po mėnesio pradėsime Tikėjimo metus. Bažnyčia pakvies visus savo vaikus atnaujinti tikėjimą. Ir ne tik atnaujinti, bet ir pradėti drąsiai juo gyventi.
Arkivysk. S. Tamkevičius
