Mokslo metų pradžia – tai vilties ir malonės metas. Švenčiame Dievo mums dovanotą brangią dovaną – mokslo ir žinių troškimą. Tai yra troškimą vis geriau pažinti kūriniją ir save pačius, o sykiu ir savo Kūrėją.
Siekdami pažinimo, išpildome savo dievišką prigimtį
Iš tiesų, esame labai panašūs į Kūrėją. Žmogaus prigimtis trokšta kūrybinio iššūkio ir pažinimo džiaugsmo. Mokslas padeda tai išpildyti.
Džiaugiamės šiemet minėdami Lietuvos universiteto šimtmetį – brangią progą visai mūsų šaliai. Universitetas tapo šviesiausių mūsų krašto žmonių bendro darbo vieta, tiesusia kelius į gražesnę ateities Lietuvą. Šiandien iš Lietuvos universiteto yra išaugę net trys modernūs – Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos ir Lietuvos sveikatos mokslų – universitetai, kuriais didžiuojamės. Jų kuriamas proveržis – tai pratęsimas tos kilnios misijos auginti Lietuvą, kurią pradėjo mūsų protėviai, iškovoję ir įtvirtinę Nepriklausomybę. Šiuolaikiški universitetai ir toliau yra mūsų valstybės stiprybės ženklas ir potencialo simbolis, rodantis, jog mums mokslas reikalingas kaip oras.
Simboliška, kad šiemet Kaunas džiaugiasi Europos kultūros sostinės titulu. Tai tik dar vienas įrodymas, jog buvome ir esame Europos dalis, vakarietiškos kultūros puoselėtojai, ir galime didžiuotis ne tik praeityje sukurtu, bet ir dabar kuriamu kultūriniu paveldu.
Taip pat šiandien minime Pasaulinę maldos dėl rūpinimosi kūrinija dieną. Popiežius Pranciškus kasmet šią dieną kviečia melstis už kūriniją ir būti jos saugotojais, kiekvienam apmąstant savo atsakomybę už mūsų bendrus namus. Viename savo laiškų, skirtų šiai progai, popiežius ragino „sukurti tokį tvaraus ir teisingo gyvenimo stilių, kuris leistų Žemei pailsėti, kad būtų visiems užtikrintos pragyvenimo sąlygos, nenaikinant mūsų gyvybę palaikančių ekosistemų“.
Tai visų mūsų bendra atsakomybė, tačiau ypatingą pasitikėjimą ir viltį sudedame į mokslininkų rankas. Juk mokslas – tai žmonijos žinių lobynas, nuo kurio atsispirdami ieškome tiesos apie pasaulį ir save.
Kasdienybėje nepamirškime gręžtis į Dievą
Visgi šiose paieškose slypi dideli iššūkiai. Pirmiausia, nepailsti ieškoti tiesos ir neprarasti vilties ją atrasti. Taip pat nepamiršti, jog ne mes patys ir ne šis laikinas mus supantis pasaulis yra tiesos šaltinis, bet Viešpats. Apie tai mums primena apaštalo Pauliaus žodžiai šiandienos skaitinyje: „Ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus“ (1 Kor 3, 22–23).
Patys būdami kūrėjai, kuriems dovanota laisvė ir pavesta misija apvaldyti žemę, mes negalime pamiršti, jog tuo pat metu esame ir kūriniai, kuriems gyvybiškai svarbu gręžtis į Kūrėją, palaikyti su Juo gyvą santykį. Smalsumas ir atviras pripažinimas, kad daugelio dalykų dar nežinome, nesuprantame – kaip tik tai įgalina mus tyrinėti pasaulį.
Evangelijoje girdime Jėzaus paraginimą dar kartą išmesti tinklus ten, kur kiaurą naktį žvejojus nieko nepavyko sugauti. Tačiau Simonas, Jėzaus prašomas, vėl užmeta tinklus, ir jie pradeda trūkinėti nuo žuvų gausos (plg. Lk 5, 1–11). Šiame pasakojime galime įžvelgti analogiją su mokslininko misija – kantriai tyrinėti ten, kur galbūt jau buvo mėginta tyrinėti, kur daugelis apskritai nieko nesitiki rasti. Kelti hipotezę kaip tikėjimo aktą. Tikėti ir pasitikėti, kad yra kažkas daugiau, ką galima atrasti, patobulinti. Tai yra krikščionybės mums dovanota mąstymo kultūra, kad galime nuolat tobulinti šį pasaulį ir gerinti jame gyvenimo kokybę.
Visgi Evangelija pagal Luką mums primena dar šį tą svarbaus. Jėzus neliepia žvejams mesti savo amato, nemenkina jo, tačiau tuo pat metu atskleidžia realybę, kuri dar nematoma žvejų akims. Jis taria Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 10). Taip Jėzus tarytum ir mums primena, kad nepamestume iš akių tikrojo tikslo – tiesos ir prasmės šaltinio, kuris slypi už visų žmogiškųjų pastangų ir paieškų. Priemonių gyventi geriau esama įvairių, tačiau tikslas vienas – amžinasis gyvenimas Jo akivaizdoje, kurio atspindį jau dabar kuriame čia, Žemėje. Tą patį galima pasakyti apie mokslą – kaip priemonę, o ne tikslą savaime.
Tikėjimas ir protas – lyg du sparnai žmogaus dvasiai
Apie tai daug mąstė šventasis popiežius Jonas Paulius II, palikęs mums encikliką „Fides et ratio“ apie tikėjimo ir proto santykį. Ji pradedama gražiu palyginimu: „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą. Pats Dievas įkurdino žmogaus širdyje troškimą pažinti tiesą, kurio galutinis tikslas – pažinti Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, pasiektų pilnutinę tiesą ir apie save.“
Tačiau popiežius pastebi, jog šiais laikais „begalė žmonių užsikrėtė plačiai paplitusiu nepasitikėjimu didžiais žmogaus sugebėjimais pažinti. <…> Žmogus tenkinasi dalinėmis ir laikinomis tiesomis, nebesistengdamas kelti radikalių klausimų apie prasmę ir galutinį žmogaus, asmens ir bendruomenės gyvenimo pagrindą“ (5 paragrafas).
Todėl šv. Jonas Paulius II ragino rinktis kelią, „prasidedantį tada, kai protas įstengia pakilti virš atsitiktinybės ir leidžiasi ieškoti begalybės“ (24). Jo žodžiais tariant, „žmogus, trokštantis pažinti tiesą ir sugebantis pažvelgti toliau savęs ir savo rūpesčių, turi galimybę sugrąžinti savo gyvenimui tikrumo matmenį, jei žengia tiesos keliu“ (15).
Popiežius pasitelkia Bažnyčios mokytojo šv. Tomo Akviniečio argumentus, jog proto šviesa ir tikėjimo šviesa ateina iš Dievo, todėl tarp jų negali būti jokio prieštaravimo. Gamta gali padėti suprasti dieviškąjį Apreiškimą, todėl tikėjimas ieško proto pagalbos ir juo remiasi (plg. 44). Pasak Jono Pauliaus II, „tiek protas, tiek tikėjimas vienas be kito skursta ir silpsta. Protui gresia pavojus pamesti iš akių galutinį tikslą. Tikėjimas, netekęs proto, sureikšmino jausmą ir išgyvenimą, todėl atsidūrė pavojuje netekti visuotinės reikšmės“ (48). Todėl popiežius ragina atsiremti į šv. Bonaventūro žodžius: „Koks nepakankamas yra pažinimas – be pamaldumo, ieškojimas – be nuostabos, apdairumas – be džiaugsmo, veikimas – be religijos, žinojimas – be meilės, protas – be nusižeminimo, mokslas – be Dievo malonės, mąstymas – be išminties, įkvėptos Dievo“ (105).
Galiausia, enciklikoje popiežius kviečia neapsigauti – nors „įvairios filosofinės sistemos įteigė žmogui mintį, kad jis yra absoliutus savo šeimininkas, gebantis savarankiškai nulemti savo likimą ir ateitį, pasikliaujantis tik savimi ir savo jėgomis“, tačiau „tai jokiu būdu nėra žmogaus kilnumas. Jis savo pilnatvę pasieks tik tada, jeigu nuspręs įaugti į tiesą, įsikurti Išminties prieglobstyje ir čia apsigyventi“ (107).
Nepailskime ieškoti tiesos
Po metų nuo šios enciklikos pasirodymo ją aptarė ir tuometinis kardinolas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI. Savo tekste „Tikėjimas, tiesa ir kultūra: apmąstymai remiantis enciklika Fides et ratio“ rašė, kad „šiandien mokslas ieško tiesų, tačiau tiesos klausimą atmeta kaip nemokslinį, todėl pamažu moksliškumas virsta imunitetu tiesai“. Tad žmonijos pareiga yra „grąžinti žmogui kilnumą, kurį sudaro būtent tai, kad jam viešpatauti galiausiai negali nė viena žmogiška instancija, nes jis atviras pačiai tiesai“. Pasak jo, būtent „tvirtas įsitikinimas, jog tiesos būtina ieškoti ir ją galima atrasti <…> išlaiko žmogaus kilnumą, griauna visus pasidalijimus ir suartina skirtingų kultūrų žmones jų bendro kilnumo dėka“.
Galiausiai, Ratzingeris cituoja Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“ skaitytą Jano Rosso apibendrinimą, jog „protas, nusigręžęs nuo galutinio klausimo, tapo abejingas ir nuobodžiaujantis, pasidarė nekompetentingas įminti gyvenimiškas to, kas gera ir bloga, mirties ir nemirtingumo mįsles“.
Tai puiki pastaba ir kartu palinkėjimas mums pradedant naujuosius mokslo metus – žmogiškos, žemiškos tikrovės nesusiaurinti iki buitinių reikalų ir trumpalaikių tikslų, bet visur ir visada nešiotis širdyse tikrąjį tikslą – tiesos ir Dievo, o kartu ir savęs tobulesnį pažinimą. Turėkime drąsos, kaip kvietė popiežius Jonas Paulius II, leistis į tiesos nuotykį.
Pedagogams, moksleiviams, studentams ir visiems, siekiantiems šio pažinimo, linkiu džiugių atradimais naujų Mokslo metų! Viešpats telaimina mūsų pažinimo kelionę!