Netrukus, spalio 11-ją, paraginti popiežiaus Benedikto XVI, visoje Bažnyčioje pradėsime Tikėjimo metus, o Lietuvoje palaimintajam Jurgiui Matulaičiui pašvęstieji metai jau eina į pabaigą. Šis paminėjimas yra, ko gero, paskutinis didesnis Palaimintojo Jurgio metų prisiminimas mūsų krašte.
Dauguma tikinčiųjų, manau, sutiks, jog Palaimintojo J. Matulaičio metai Lietuvoje daug kam leido ne tik naujai ir su autentišku gyvybingumu išgirsti evangelinę mintį „Blogį nugalėk gerumu“. Taip pat, tikiuosi, sutiks ir su tuo, jog šie metai sudarė galimybę bent kiek artimiau pažinti mūsų tautietį – brandžią asmenybę, kartu ir gilios dvasios žmogų, mūsų dienomis jau Bažnyčios palaimintąjį, tikimės – kažkada ir šventąjį.
Taip pat, tikiuosi, tie, kurie šiais metais išgirdo vieną kitą pamokslą, pamąstymą, paskaitą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį ar net patys daugiau domėjosi, skaitė brandžias jo mintis ar pamąstymus apie jį, turėjo galimybę dvasia praturtėti ir praktiškai pasimokyti iš šios uolios, išmintingos bei nuoširdžiai Dievui ir Bažnyčiai pasišventusios asmenybės. O pasimokyti buvo ir yra ko. Tai konkrečiais darbais išreikštos jo meilės liudijimas artimui – vargšams, našlaičiams, taip pat įvairių tautų, socialinių grupių žmonėms. Tai gyvas krikščioniško gyvenimo pavyzdys, įveikiant sielovados, ganytojo pareigų iššūkius bei išbandymus. Tai ir gili, žmogiškai praturtinanti išmintis bendraujant su dvasininkais, politikais, aktyviais visuomenininkais, pasauliečiais tikinčiaisiais. Tai ir maldingo žmogaus nueitas brandus dvasinio tobulėjimo kelias.
Dar labiau gilindamiesi į palaimintojo gyvenimą, jo aplinkybes pastebime, jog kalbėdami ir mąstydami apie Bažnyčios, sielovados reikalus Matulaičio laikais, dažnai patys su nuostaba pamatome, kad daug tuometinių aktualijų atskamba, ataidi ir mūsų dienomis. O tada tampa pamokantys ir aktualūs jo pamąstymai, įžvalgos, sprendimai nelengvose situacijose. Tai ir palaimintojo dažnai minimi bandymai Bažnyčią panaudoti atskirų grupių interesams, ypač politiniams, tai ir dvasinis bei materialinis skurdas, tai kritiškumas dvasininkų atžvilgiu, tai visuomenėje vis plintanti nuo Dievo ir krikščioniškųjų vertybių tolinanti mąstysena ir gyvensena. Nors anuomet mūsų krašte buvo daug gausiau vargo, daugiau politinės sumaišties nei šiandien. Kaip tik tokiu metu randame palaimintojo dienoraštyje užrašytą mintį: Dieve! Mano Dieve! Kiek žmoneliai vargo iškentėti turi dėl to nelaimingo ir pragaištingo karo („Užrašai“, 1919 02 19) Tokiomis aplinkybėmis, be abejo, buvo nelengva žmones užangažuoti sutartinai darbuotis bendram gėriui, aktyviau įsitraukti į Bažnyčios veiklos barus. Bet uolios pastangos vis dėlto duodavo nemažai gerų vaisių.
Tokiomis aplinkybėmis darbavęsis palaimintasis Jurgis Matulaitis savo įžvalgumu, gyvenimu ir darbais mums suteikia vilties, tikėjimo, drąsos, jog šiandien, daugeliu atžvilgių dėkingesniais nei jo laikais, tikrai galime savo gyvenimo aplinkoje kurti gėrį, turėti pozityvios įtakos žmonių tarpusavio santykiams, vertybėms skleisti, jog atsakingos ir uolios pastangos gali duoti gausių apčiuopiamų vaisių darbuojantis Bažnyčioje, savo šalyje.
Iš viso matulaitiškojo palikimo mūsų laikais, ko gero, labiausiai jaudina ir mus augina, o dėl to tampa aktualios jo mintys apie asmeninį tobulėjimą ir Bažnyčią. Kviečiu prisiminti keletą jo minčių apie šiuos dalykus.
Štai tarsi pritaikytas mūsų dienoms vienas iš jo pamąstymų apie asmeninio tobulėjimo pastangas. Savo užrašuose palaimintasis taip mąsto: Ne nuo kitų peikimo, niekinimo ir žeminimo reikia pradėti Kristuje atnaujinimo darbas, bet nuo įėjimo į patį save, gilesnio įsižiūrėjimo į savo gyvenimą ir pasielgimą, nuo savęs išsižadėjimo, nuo tikro iš visų jėgų stengimosi, savo gyvenimą pataisius, kiek galint tobulai gyventi pagal Dievo valią („Užrašai“, 1910 11 20).
Tai teigdamas Matulaitis primena, jog visus didelius darbus turime pradėti nuo savęs tobulinimo, savo gyvenimo derinimo su Dievo valia. Jojo pasiektą vidinę brandą ir tobulumą mums atskleidžia kad ir tokia mintis: Tu matai, Viešpatie, kad nieko daugiau netrokštame, kaip tik Tavo didesnės garbės, savo sielos išganymo ir ištobulinimo ir kitų sielų išganymo, ir Tavo Bažnyčios labo ir išaukštinimo („Užrašai“, 1911 08 17).
Ir šioje, ir daugelyje kitų citatų iš palaimintojo „Užrašų“ vis matome, jog šalia pasišventimo tarnauti Dievui jis paprastai visada kartu mini ir Bažnyčią. Štai dar kelios tokios jo mintys: Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi! Duok tik mums Tavo Šv. Dvasią, kad mes tik tikrai visko išsižadėję Tavo garbei ir Tavo Bažnyčiai visiškai, pilnai atsiduotume („Užrašai“, 1910 10 25).
Arba kitoje vietoje: Duok, Jėzau, narsumą ir stiprybę, kad dėl Tavo Vardo išaukštinimo, dėl Tavo Bažnyčios gerovės prieš jokias kliūtis ir keblumus nenusilenkčiau, rankų nenuleisčiau; kad drąsiai visur eičiau... („Užrašai“, 1911 01 13).
Panašiai jis ragina elgtis visus tikinčiuosius: ...kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai („Užrašai“, 1910 10 15).
Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui Kristaus Bažnyčia, kurios nariais visi esame, yra labai brangi, kaip brangi yra motina ar tėvynė.
Šiandien, kai neretai be didesnės atsakomybės ir pažinimo Kristaus Bažnyčia yra kritikuojama, menkinama, palaimintojo mintys, skatinančios ją vertinti, branginti, tampa labai aktualios. Juk dėl tikinčiųjų sužeidimų Bažnyčia netampa mažiau vertinga, nes jos centre yra Dievas, kuris dėl mūsų netobulumo mūsų neatstumia, Bažnyčios neišsižada.
Kalbant apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, jo paskatinimą pirmiausia patiems tobulėti dvasiškai, kad gebėtume blogį įveikti gerumu, prisimenant jo išskirtinę meilę Kristaus Bažnyčiai, čia, Šiluvoje, verta paminėti dar vieną dalyką – jo pamaldumą Marijai. Palaimintasis Matulaitis, ne tik kaip Marijonų vienuolijos narys, bet ir asmeniškai išgyveno nuoširdų maldingumą Dievo Motinai. Štai tik viena tai atskleisti padedanti citata: Ačiū Tau, Švč. Panele! Tiek kartų mus gynei ir globei, nesiliauk niekad mus gynusi ir globojusi („Užrašai“, 1914 02 23). Taip palaimintasis Jurgis padeda geriau suprasti, jog marijiškasis pamaldumas ir jaunam, ir senam, ir vyrams, ir moterims gali būti savas, brangus, nepaprastai praturtinantis ir dvasiškai auginantis.
Kad būtume pajėgūs išlikti garbingais Kristaus Bažnyčios nariais, būti aktyvūs joje, minėdami palaimintąjį arkivyskupą Jurgį mokykimės iš jo gerumo, kantrumo, bet drauge ir atkaklumo, jo užtariami siekime dvasinio tobulumo, padedančio išlikti idealistais. Kartu mokykimės pasiaukojamos meilės Dievui, Bažnyčiai, artimui, kurios pavyzdį parodė pats Kristus, Švč. Dievo Motina, daugybė švento gyvenimo vyrų ir moterų, tarp jų ir palaimintasis Jurgis Matulaitis.
