Marija visiems nori geriausio
Mergelė Marija, kaip gera motina, šiandien sukviečia mus visus. Susirinkome į Šiluvą švęsti jos gimimo šventės. Sveiki atvykę! Esate savo namuose, mūsų Motinos namuose. Visi esame jos mylimi vaikai, ypač tie, kurie išgyvena sunkias gyvenimo akimirkas. Ji visiems nori geriausio.
Kiekvienas atvykęs į Šiluvą, bazilikoje stabteli prie Mergelės Marijos paveikslo, nutapyto pagal garsiąją Romoje gerbiamą ikoną. Marija glaudžia prie savęs Kūdikėlį Kristų, kuris laimina ir rankoje laiko knygą – Evangelijos žodį. Panašiai nutapytose ikonose Marija vadinama „ta, kuri rodo kelią‟, taigi Marija Kelrode. Ji rodo Tą, kuris apie save sakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.‟ Marija rodo Jėzų. Vienoje iš populiarių maldų, kuria kreipiamės į Mariją, taip pat meldžiame: „Parodyk mums Jėzų, garbingą mylimąjį Sūnų.‟ Apie tai mąstykime, to melskime, žvelgdami į Šiluvos Marijos paveikslą, kurį šiandien ypatingai pagerbiame.
Kūdikis Jėzus ant Marijos rankų yra lobis, kurį Ji nori ne tik parodyti, bet ir atnešti į mūsų gyvenimus. Esame kviečiami priimti Kūdikį, būti Viešpaties įrankiais, kad, kaip Marija, dalintumės Jėzaus Gerąja Naujiena. Prašykime Šventosios Dvasios malonės, kad mūsų gyvenimas taptų dosnia dovana kitiems. Priimti Kūdikį į savo gyvenimą reiškia suvokti, kad su Marija turime eiti padėti savo broliams ir seserims, dalytis su jais tuo, ką esame gavę iš Dievo. Priimti Kristų į savo gyvenimą – tai atleisti daugiau negu protinga, padėti uoliau, negu verta, pasiaukoti labiau, negu atlyginama. Mielieji, kai kas pasakytų, kad pavojinga ir neišmintinga priimti Jėzų. Taip, nes tai kryžiaus išmintis, pranokstanti pasaulio išmintį, kaip korintiečiams rašė apaštalas Paulius. Krikščioniui, kaip ir Marijai gyvenimas netampa lengvu pasivaikščiojimu, o įtampos kupinu ėjimu, net kryžiaus keliu. O kartu – ištikimybės išbandymu, kai nebematome prasmės, kai visos šviesos atrodo užgesę. Bet ar gali būti kas nors daugiau, kaip priimti Marijos Sūnų į savo gyvenimą!? Ar galime būti turtingesni, kaip turėdami Jėzų!?
Vadinti Mariją Motiną, Jėzų laikyti savo broliu kartu reiškia garbę ir atsakomybę. Garbę – nes esame Dievo vaikai, priimti, įsūnyti ir mylimi. Dievas taip pamilo kiekvieną žmogų, kad „atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį‟ (1 Jn 4, 9). „Atpažink, o krikščioni, savo orumą‟ – kvietė V amžiuje gyvenęs šventasis popiežius Leonas Didysis. Čia susirinkę, atpažinkime savo orumą, savo garbę, savo didybę – ne mūsų pačių pelnytą, o gautą iš Dievo, gautą per Mariją. Ir branginkime, vertinkime, o taip pat neužmirškime savo atsakomybės. „Tapęs dieviškosios prigimties bendrininku, negrįžk į senąjį žemumą savo netinkama elgsena‟, – ragino tas pats šventasis.
Jei esame mylimi Dievo vaikai, visi žmonės yra mūsų broliai ir seserys. Nepasirenkame savo gimtosios šeimos, ji yra Dievo dovanojama. Ši dovana ne visada lengva. Kokie skirtingi būna tų pačių tėvų vaikai! Kartais nelengva priimti brolių ir seserų skirtingumą. Didžiulė pagunda ir mums, tos pačios Bažnyčios nariams, visus galvojančius, jaučiančius kitaip, matančius kitus aspektus negu mes – sumenkinti, pažeminti, nelaikyti vertais dėmesio ir dialogo. Arba net paskelbti tariamais, netikrais krikščionimis. Iš esmės tai reiškia atskirti juos nuo savęs. Brangieji, šiandien – kaip ir visada – reikia geranoriškumo, reikia susilaikyti nuo kitų smerkimo, svaidymosi kaltinimais. Juk ne šito mus mokė Kristus, ne taip kviečia elgtis savo didžiojo tikinčiųjų šeimoje ir Motina Marija.
Šv. Jonas Paulius II skelbdamas šventąja žydų kilmės karmelitę Edita Stein – Kryžiaus Teresę Benediktą – sakė, kad ji mus visus moko bei ragina nepriimti kaip tiesos nieko, kame nėra meilės. Ir nieko nepriimti kaip meilės, kame nėra tiesos! Nes viena be kitos jos tampa destruktyviu melu.
Tai galioja ir mūsų dienomis. Vieni taip užsidegę skelbti ir ginti tai, ką laiko tiesa, kad nepastebi su kokiu pykčiu, pagieža ir išdidumu tai daro. Kiti kviečia būti kantrius, tolerantiškus, visa priimančius, bet toli gražu ne visada stovi ant Evangelijos pamato. Turime ieškoti tiesos, ne vien nuomonių ir madingų šūkių. Kas veda madą, greitai tampa našliu, sakydavo senovės išminčius. Bet gyvenkime liudydami meilę ir tiems, kurie turi skirtingą požiūrį į gyvenimą. Juk artimas yra kiekvienas, kuriam darome gera. Tiesa ir meilė neatskiriama – kitaip vadovausimės melu, kuris naikina mus pačius, griauna tikėjimo bendrystę, užtemdo evangelijos šviesą.
Šiandien prašykime Viešpatį Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo, kad tarp tautų įsiviešpatautų taika, kad Ukrainoje liautųsi karo veiksmai, kad būtų užtikrintos visų teisės, o nekaltieji nepatirtų siaubingų karo padarinių.
Tegul Marija, kurios gimimą šiandien švenčiame, padeda mums pasitikėti Dievu, kad atsilieptume į Jo kvietimą skleisti gyvybės, gerumo Karalystę. Tegul Švenčiausioji Mergelė padeda praktikuoti krikščioniškąsias dorybes, puoselėti tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą ir tegul visos tautos Taikos Karalienės užtarimu pasiekia tikrą ir ilgalaikę taiką bei trokštamą gerovę.
