Sausio 30 d. katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ vėl pakvietė į savo rengiamą Atsinaujinimo dieną, šįsyk tema „Apie MALDĄ, kurioje susitinka širdys“. Joje dalyvavo maldos grupių, atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje bendruomenių narių, daug jaunimo iš įvairių Lietuvos kampelių, taip pat svečių iš Latvijos. Gausūs dalyviai sunkiai tilpo Park Inn konferencijų salėje, daliai jų teko stebėti renginio transliaciją gretimoje auditorijoje.
Atsinaujinimo dienos konferencijas vedė „Gyvųjų akmenų“ kvietimu į Kauną atvykęs svečias iš Vokietijos dr. Johannesas Hartlis (beje, iš vakaro Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje susitikęs su Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje dalyviais iš visos Lietuvos).
Johannesas Hartlis, jaunas, 31 metų, charizmatiškas katalikų teologijos daktaras, kelių knygų autorius, jaunimo evangelizuotojas, jau žinomas tarptautinių renginių prelegentas, trijų vaikų tėvas, be kita ko, nuoširdžiai dalijosi savo atsivertimo istorija, liudijo asmenišką maldos patirtį, pasakojo apie Maldos namus Augsburge. Kaip sakė svečias, jis atsivertė būdamas maištingas, penkiolikmetis paauglys, kuris netikėtai ėmė melstis ištisomis valandomis per dieną, išgyvendamas nepaprastą Dievo alkį. Palikęs su šeima karjerą, 2005 m. įkūrė maldos namus, 2007 m. tapo jų misijos vadovu. Maldos namuose tarnauja 21 asmuo, juose siekiama nepertraukiamai melstis. Kartą per metus Maldos namai organizuoja tarptautinę konferenciją maldai už Europą.
Pirmąją konferenciją „Asmeninė malda: prisilietimas prie Jėzaus širdies“ J. Hartlis pradėjo nuotaikingu pasakojimu apie skurdžios šeimos kelių savaičių kelionę į Ameriką prabangiu laivu maitinantis džiūvėsiais ir nežinant, jog į bilietą buvo „viskas įskaičiuota“. Ar krikščionys žino, kad jų „bilietas“ gyvenime yra priklausymas Kristui per krikštą, ir tai neleidžia maitintis bet kuo, džiūvėsiais? „Tie džiūvėsiai nėra viskas, kas mums yra dovanota“, – tikino J. Hartlis, kviesdamas įsimąstyti į Dievo žodį, pagal kurį Dievas pasirinko sukurti žmogų dar prieš pasaulio sukūrimą (plg. Ef 1, 4), turėjo šį planą savo širdyje „ir tas planas buvai tu“. Dievas pašaukė gyventi šventą, nesuteptą gyvenimą, suteikė tik žmogui būdingą gebėjimą laisvai apsispręsti jį mylėti. „Vadinasi, jo širdyje yra vieta, kuri rezervuota tik tau, o tavo vertė glūdi tik Dieve“, – sakė J. Hartlis, primindamas, jog amžinybėje tebus reikšmingas vienas klausimas: ar išmokai mylėti – Dievą, artimą ir save patį? O mylėti, pažinti Dievą – tai puoselėti asmeninį maldos gyvenimą, kuris pradedamas panašiai, kaip užmezgamas kiekvienas žmogiškas santykis. Maldai, pasak prelegento, svarbu: 1) specialiai skiriamas laikas ir nuolatinė vieta; 2) stilius – pats žmogus turi jį susirasti; tėra viena taisyklė: visa, kas padeda ryšiui su Dievu, yra gera; 3) ištvermė, nes santykis su Dievu – maldos esmė – auginamas ne vieną dieną.
Antrąją konferenciją „Užtarimo malda: prisilietimas prie brolio širdies“ pradėdamas, svečias gyvai paliudijo užtarimo maldos galingumą, paskui aptarė didžiausią maldos priešą – nepasitikėjimą. Nuotaikingai pakomentavęs ilgai vaikų nesusilaukiančių Zacharijo ir Elzbietos istoriją (pagal Luko evangeliją), kai Zacharijo širdis po ilgų prašymo metų nebesugeba priimti Dievo padaryto stebuklo, tvirtino: „Visada bus sunkių situacijų, kurių nesuprasime, bet kiekviena jų gali daryti tave nuolankų, romų arba pripildyti kartėlio.“ Taigi maldoje negali būti nepasitikėjimo – nuo to kietumo širdį reikia išlaisvinti (pasak Hartlio, tai ypač būdinga posovietinių laikų žmonėms), o pasitikėjimo pavyzdys – Marija, buvusi atvira Dievui. „Kas esame mes, kad nuspręstume, ką gali Dievas mums duoti, o ko ne? Juk jis yra Tėvas, o aš vaikas“, – pabrėžė J. Hartlis, kalbėdamas apie neišklausytas maldas. Konferencijoje iškelta Dievo žodžio svarba, kviesta įsipareigoti kasdien jį skaityti ir gerbti taip, kaip gerbiama šv. Eucharistija – kad, pasak Šventraščio, būtume kaip medis, augantis prie tekančio vandens, ir nešantis vaisius. Be to, paakinta maldai ieškoti kitų žmonių bendruomenės. Šios maldos pastangos, gal ne visada sėkmingos, Jėzui ištartas „taip“, pasak prelegento, bus įvertinta amžinybėje.
Po pietų J. Hartlis vedė praktinius mokymus ir vadovavo maldai prašant Šventosios Dvasios išliejimo. Pasak svečio, krikščionys yra pakrikštyti, sutvirtinti, bet ką reiškia tikras pakrikštytojo gyvenimas – ar jo centre yra Jėzus? Ar jam ištariamas asmeniškas „taip“? Jėzus „stovi prie durų ir beldžia“ (Apr 3, 20) – tai reali Šventoji Dvasia, kuri nori žmogų pripildyti. „Tai ne teorija, tai galima patirti, bet tam reikia atverti širdį“, – tikino J. Hartlis,mokydamas trimis praktiniais žingsniais, apsisprendus priimti į savo gyvenimą, prašyti Šventosios Dvasios išliejimo.
Artėjant į Atsinaujinimo dienos kulminaciją – Eucharistijos liturgiją kun. Kęstutis Rugevičius atkreipė dėmesį, jog ta pati Šventoji Dvasia kviečia švęsti, išgyventi tikrą Jėzaus buvimą savo tarpe ir dalyvauti pašventinimo darbe – savo pačių ir viso pasaulio. „Išnaudokime šv. Mišias kaip pirmą, svarbiausią susitikimą su Jėzumi“, – ragino Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektorius.
Eucharistijos koncelebracijai vadovavo ir pamokslą pasakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Ganytojas atkreipė dėmesį į apaštalo Pauliaus klausimą: „Kas jūs, pašauktieji, esate?“ pirmųjų amžių krikščionims, kurie nepasižymėjo turtais, kilme, išsilavinimu. Ir Jėzus, kaip sakyta pamoksle, pradėjęs Galilėjoje skelbti Gerąją naujieną, kažkodėl neieškojo tautos įtakingųjų, bet ėjo į paprastų žmonių, tų, kurie kentėjo, vargo, tarpą. „Dievui artimiausi neturtingi, nuolankūs, taikūs žmonės“, – kalbėjo ganytojas. Tai matyti visame Šventajame Rašte nuo Pradžios knygos iki Apokalipsės, kaip ir tai, kad kiekvienas pasipūtimas, puikybė Dievo yra atmetami kaip stabmeldystė. Pamoksle krikščioniško gyvenimo pagrindu buvo iškelti Kristaus palaiminimai, o malda neatskiriamai susieta su nuolankumu pabrėžiant, jog melstis gerai gali tik nuolankusis – savo mažumo, trapumo nejaučiantis žmogus nepajėgia būti tikroje artumoje su Dievu. Ganytojas pasidalijo skaudžiu liudijimu – saugumo kameroje, jaučiant savo bejėgiškumą kitų rankose ir& slapta aukojant Mišias, Dievas buvo kaip niekada arti.
Šv. Mišių pabaigoje prieš palaimindamas arkivysk. S. Tamkevičius palinkėjo kiekvienam savo asmeninėje maldoje prisiminti šią dieną išgyventą brangią maldos vienybę.
