Spalio 19 d. LSMU ligoninėje Kauno klinikose paminėta anesteziologų globėjo šventojo Renato Gupilio diena. Rytiniame pasitarime Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas palikėjo siekiant aukščiausių technologinių standartų ir sprendimų anesteziologo veikloje nepamiršti ir labai svarbaus tikėjimo aspekto. Jau daug metu minime, kad gydant ypač ilgai skausmą kenčiančius pacientus būtini ne tik medikamentiniai ar instrumentiniai intervenciniai veiksmai, tačiau ir psichologinė bei dvasinė pagalba. Tačiau greta pacientų poreikių neretai pamirštame apie personalo kasdienius poreikius, neapsiribojančius tik buitinėmis darbo sąlygomis.
Kauno klinikų dvasinė asistentė kalbėjo apie šventojo Renato Gupilio gyvenimą (1608–1642). Jis buvo gydytojas chirurgas. Dėl silpnos sveikatos negalėjo tapti jėzuitu, bet kaip pasaulietis tarnavo su jėzuitų misionieriais Kanadoje. Lydėdamas tėvą šv. Izaoką Žogą pakliuvo į nelaisvę indėnams. Nelaisvės metu Renatas buvo kankinamas ir mušamas, tačiau neišsižadėjo tikėjimo ir išmokė indėnų vado vaiką žegnotis. Už tai buvo nužudytas būdamas 35 metų ir tapo pirmuoju iš aštuonių žuvusių Šiaurės Amerikos kankinių. Juos Bažnyčios lturgijoje kaip tik ir minime spalio 19-ąją.
Po pietų Kauno klinikų koplyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Anesteziologijos klinikos darbuotojus. Kapelionas kunigas Nerijus Pipiras homilijoje dėkojo už kasdienę tarnystę ligoniams ir kvietė skausmą malšinti ne vien tik vaistais, tačiau ir šypsena.
Pasak kunigo kapeliono, svarbi ne tik fizinė, tačiau ir dvasinė anesteziologija, kai būdami prie ligonio būname pirmiausia prie asmens. Patarnaudami ir dalydamiesi atliekame mums Viešpaties pavestas pareigas. Tad viską darykim su šypsena ir meile, neapsiribodami darbo valandomis – dvasinė anesteziologija į jas neįtelpa.
Svetlana Adler-Mikulėnienė,
LSMU Kauno klinikų dvasinė asistentė
