Tikėjimas – atsiliepimas Dievo meilę
Apaštalo Pauliaus Laiške žydams randame sakinį: „Jis (Jėzus) vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Žyd 9, 26). Pasakyta svarbi mūsų tikėjimo tiesa, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo, tapo vienu iš mūsų ir iš meilės mums, žmonėms, paaukojo ant kryžiaus savo gyvybę, kad būtų sunaikintos mūsų nuodėmės. Kryžius primena žmogaus protu sunkiai suvokiamą Dievo meilę žmogui. Be šios Dievo Sūnaus kryžiaus aukos mes nebūtume išgelbėti, negalėtume kreiptis į Dievą, sakydami „Tėve mūsų.“
Dievo meilę pažinęs žmogus turi atsiliepti į Jėzaus meilės auką visu savo gyvenimu. Nuo šio atsiliepimo priklauso, koks yra mūsų tikėjimas. Apaštalas Paulius, patyręs Dievo gailestingumą, iš Bažnyčios persekiotojo tapo uoliausiu apaštalu, paaukojusiu už Kristų ir Bažnyčią savo gyvybę. Jis patyrė daugybę išbandymų ir persekiojimų. Laiške korintiečiams jis papasakoja apie savo vargus: „Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą“ (2 Kor 11, 23–27). Tačiau Paulius nesigaili patyręs tiek daug sunkumų, nes jį nešė Dievo meilė. Jis rašo: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 35–37).
Evangelijoje yra pasakojimas apie turtingus aukotojus ir beturtę našlę, kaip jie atsiliepė į Dievo meilę. Turtingi žmonės šventykloje aukojo gausiai, o našlė įmetė skatiką – du smulkius pinigėlius. Pirmieji aukojo tai, kas atliko nuo jų gyvenimo, o našlė atidavė paskutinį skatiką, kuris jai pačiai buvo labai reikalingas. Kristus pagyrė ne gausiai aukojusius, bet našlę. Gerai įsidėmėkime šį atvejį. Meilė Dievui yra tikra tik tuomet, kai ji nestokoja didžiadvasiškumo. Jeigu mes Dievui atiduodame tik trupinius, kurie atlieka nuo mūsų gyvenimo stalo, tokia meilė yra labai menka.
Dievo žodžio šviesoje yra galimybė pasitikrinti savo tikėjimą. Tai daryti reikia mums visiems – ir vyskupams, ir kunigams ir į Jėzų tikintiems pasauliečiams. Kiekvienas gali apie save gerai mąstyti, kaip tai darė Rašto aiškintojai. Jiems atrodė, kad jie turi gerą tikėjimą ir padaro viską, ko iš jų reikalauja Įstatymas. Iš tikrųjų, jie darė daug ką gero. Rašto aiškintojų trūkumas tas, kad jie labiausiai mylėjo patys save, o kitiems – paberdavo tik tai, kas atlikdavo. Kiekvienam tinka pasitikrinti, ar nesame panašūs į fariziejus ir Rašto aiškintojus ir tik kritikuojame kitus, o patys stokojame meilės.
Vargu ar galima kalbėti apie tikėjimą ir meilę Dievui, jeigu trūksta didžiadvasiškumo. Tik ten yra tikras tikėjimas, kur yra daug meilės, o jos yra daug tik tuomet, kai neskaičiuojama, kai turima drąsos dalytis su kitais tuo, kas mums patiems yra reikalinga.
Tikėjimo metai mums duoti pasitikrinti savo tikėjimą. Tikėti – tai ne vien pripažinti, kad yra Dievas, kad Kristus yra mūsų Gelbėtojas, kad Bažnyčia – tai gyvasis Kristus šiandien ir dabar. Tikėti – tai vykdyti Dievo meilės įsakymą: Kristaus veidą matyti kiekviename žmoguje. Mylėti Kristų reiškia mylėti ir jo įsteigtą Bažnyčią. Kas atmeta Kristaus Bažnyčią, atmeta ir jos Kūrėją Jėzų Kristų.
Kiekvieną kartą atvykę į Šiluvą turime galimybę ne tik paprašyti Švč. Mergelės Marijos globos, bet ir pamąstyti, kiek jos gyvenime buvo meilės ir aukos.
