Nuotrauka – Romualdo Petraičio
Gegužės 18-ąją, minint šv. Jono Pauliaus II (1920–2005) 103-ąsias gimimo metines, gausus kauniečių devintokų būrys, aplankęs prieš 30 metų (1993) su apaštaliniu vizitu Lietuvoje viešėjusio Kristaus vietininko atminimui skirtą lenkų skulptoriaus C. Dźwigajaus sukurtą paminklą Santakos parke, pirmą kartą mokytojos Vaidutės Godaitės vedami atėjo į istorinius Žemaičių vyskupų rūmus Kaune (M. Valančiaus g. 6).
XVIII a. statyto augustinų vienuolyno klacisistinio stliaus pastato antrame aukšte yra 2002 m. įsteigto VšĮ Kauno arkivyskupijos muziejaus Bažnyčios hierarchus pristatančios unikalios ekspozicijos. Kardinolo V. Sladkevičiaus (1920– 2000), kuris prieš 35-erius metus (1988) buvo įvestas į Šv. Romos konsistoriją, memorialioje aplinkoje Jono Pauliaus II gimnazijos atstovai išvydo eksponuojamus reliktus: dvi autentiškas 1988 m. ir 1989 m. popiežiaus pasirašytas bules (iškilmingus popiežiaus raštus, kuriuose aptariami svarbūs Bažnyčios reikalai), Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II 1993 m. rugsėjo 6 d. Santakos parke aukotose šv. Mišiose vilkėtą raudoną arnotą, fotoparodą, kitus apaštalo Petro įpėdinio atminimo ženklus.
Šilainių mikrorajone esančios mokyklos, kuriai prieš 10 metų (2013) buvo suteiktas Jono Pauliaus II gimnazijos vardas, devintą klasę bebaigiantys jaunuoliai savo akiratį praplėtė, plačiau sužinoję apie šventojo popiežiaus ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorines, taip pat XX a. dvasinių autoritetų Karolio Woityłos – šv. Jono Pauliaus II ir 1957–1982 m. sovietinės valdžios tremtyje buvusio Kaišiadorių vyskupo kardinolo Vincento Sladkevičiaus biografines sąsajas.
Muziejų aplankiusiems moksleiviams labai reikšminga buvo pirmoji platesnė pažintis su XIX a. Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi (1801–1875), kuris paskutinius, kūrybiniu atžvilgiu itin vaisingus savo gyvenimo metus (1865–1875) praleido būtent šiuose dabar jau istoriniuose rūmuose.
Į klausimą, kodėl XIX a. Lietuvos istorijoje vysk. M. Valančius pripažintas didžiausiu autoritetu, savo paskaitoje atsakė muziejaus istorijos dalies vedėja Irena Petraitienė, apžvelgusi iškilaus katalikų ganytojo, švietėjo, lietuvių beletristikos ir didaktinės literatūros pradininko gyvenimo kelią, iš pradžių tylų, mažai pastebimą, bet vis sparčiau kylantį į viršų, savo asmens įtaka aptraukusį visą šalies horizontą. Apie Kauno belaisviu pavadinto Žemaitijos ganytojo elgesį Rusijos imperatoriui raportuota: „Tai, ką anksčiau darė Valančius niekam nematant Varniuose, dabar jis Kaune daro visų akivaizdoje. Nepadeda nei piniginės baudos, nei bandymai ištremti Rusijon ar uždaryti vienuolynan.“ Pakilęs prieš rusifikaciją ir katalikų varymą į stačiatikybę, M. Valančius pasinaudojo spauda kaip religinės, politinės propagandos priemone. Anuo metu šis vyskupas buvo vienintelis lietuvių inteligentas, galėjęs atlikti šį darbą, kuris buvo toks didelis, kad jo niekas nepralenkė ligi „Aušros“, „Varpo“ bei „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“. Kaune parašęs pirmąsias kovingas, Tilžėje spausdintas ir Lietuvoje platintas brošiūras ,„Sielavartai Bažnyčios“, 1865 m. pirmą kartą subūręs kunigų knygnešių draugiją, kaip teigė istorikas V. Biržiška, M. Valančius sukūrė „pirmutinę, kad ir siaurose ribose, aktingą lietuvių politinę programą“. Iš dalies ji turėjo nemažai įtakos ir buvo pavyzdys XX a. antroje pusėje Lietuvoje susibūrusiam Bažnyčios pogrindžiui, nuo 1972 m. kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ leistai bei redaguotai ,,Lietuvos Katalikų Bažyčios kronikai“, kurios ištakos, raida, istorinė reikšmė pristatyta išsamioje muziejaus ekspozicijoje.
Irena Petraitienė
