Nuotraukos – Rimanto Žiemio, Tomo Jundulo
Rengęs žmones susitikti meilės Dievą
Brangūs broliai ir seserys,
šiandien švenčiame Švento Jono Krikštytojo Gimimo iškilmę. Nuo seniausių laikų Dievas siuntė savo pasiuntinius ir pranašus. Jonas Krikštytojas tarsi apibendrina visas šias figūras. Jono evangelijoje jis įvardintas kaip balsas, kuris šaukia tyruose: „Taisykite Viešpaties kelią“ (Jn 1, 23). Šv. Jonas sako, kad Jėzus nėra tik dar viena biblinė figūra. Jis yra kažkas visiškai kitokio – ne tik Žodžio skelbėjas, bet ir pats Žodis, įsikūnijęs Viešpats.
Mums nelengva tai suvokti. Todėl pats Dievas turi mums padėti ir save apreikšti. Dievo Žodis, nuo pat pradžių buvęs su Dievu, nelieka užsidaręs. Jis nužengia į mūsų tarpą ir mus sustiprina priimti Jį, amžinąjį ir begalinį. Tokia yra krikščioniškosios žinios esmė.
„Jo vardas – Jonas. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą“ (Lk 1, 63–64). Štai taip šiandienos Evangelija apibūdina aplinkybes suteikiant vardą berniukui, kuris taps Viešpaties balsu kviesdamas žmones pasitikti tą, kuris kaip Viešpats ir pasaulio Kūrėjas ateina aplankyti šio pasaulio. Izraelyje vaiko vardo suteikimas dažnai reiškė susiklosčiusias aplinkybes ar ypatingą Dievo veikimą. Pavyzdžiui, vardas Elijas reiškė „Jahvė yra Dievas.“ Taigi stabmeldžių, besimeldžiančių Baalo dievams, aplinkoje Elijo tėvai išreiškė savo tikėjimą. Motina Elzbieta, savo kaimynų nuostabai ir tėvui Zacharijui pritarus, kad ir jo tai yra noras, vaikas buvo pavadintas Jonu, kas reiškia „Jahvės dovana“ arba „Dievas yra maloningas“.
Kiekvienas vaikas, ateinantis į šį pasaulį, yra neišsemiamos galimybės ir nauja pradžia šiam pasauliui. Vienas lotynų kalbos mokytojas, atėjęs į pamokas, prieš vaikus nusilenkdavo. Paklaustas kodėl, atsakė: tu net nenutuoki, kas iš šių vaikų gali išaugti. Vaiko pasirodymas šeimai yra didelė privilegija, taip pat ir šiam pasauliui. Antra, tai galimybių puokštė šiame žmoguje, kurią išskleisti yra tėvų ir mokytojų pareiga, nes nuo to šis pasaulis bus gražesnis arba ne. Todėl Bažnyčia gina gyvybę, nes tai paties Dievo troškimas ją dovanoti. Ten, kur nėra tokios pagarbos, pasaulis nustoja vystytis.
„Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą. „Tu esi mano tarnas, – man pasakė, – Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!“ (Iz 49, 1). Ši pranašo Izaijo eilutė skiriama priminti ir apie Jono Krikštytojo gimimą, bet plačiąja prasme kalba ir apie kiekvieną žmogų. Tad Jono Krikštytojo gimimas primena neišsemiamos vertės gyvybės dovaną, kuri gimstanti šiam pasauliui yra nuoroda į Dievo šlovę; yra ženklas, rodantis Dievo priartėjimą.
Tėvas Zacharijas turėjo pranašišką viziją apie savo sūnų. Jis Šventosios Dvasios pagavoje numatė jam didį tikslą: būti Mesijo pranašu, parengiančiu kelią Jo šlovingam atėjimui: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti“ (Lk 1, 76).
Tai pašaukimas parengti kelią žmonių širdyse Kristui, susitikti su Juo ne fizinėmis akimis, bet širdimi. Jonas Krikštytojas parodė Dievą. Graikai tikėjo į bejausmį dievą, žydai – į įstatymo Dievą. Šv. Jonas parengė žmones susitikti meilės Dievą. Jis mokė „žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo“ (Lk 1, 77). Čia vienas labai svarbus momentas. Tai ne „baudų nurašymas“, bet atleidimas kaip santykio atkūrimas. Mus niekas negali išvaduoti iš kai kurių mūsų nuodėmių pasekmių, laikrodžio neatsuksi, bet santykis su Dievu gali būti atkurtas, praeitos nuodėmės įtaka manęs gali nebežaloti. Nutolęs Dievas gali tapti vėl artimas – baimės Dievas tapti Meilės Dievu.
Jono Krikštytojo gyvenimas ir mirtis primena jo ištikimybę Dievo Žodžiui, tiesos tarnystę. Apaštalų darbų knygos ištraukoje skaitėme: „Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: „Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Apd 13, 25). Jis parodo Tą, kuris tarė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Pasaulis paremtas gerai atrodymo kultūra, paviršiaus kultūra. Gerai atrodyti tapo standartas. Įvairūs kiti dalykai, kaip melas ar nesąžiningumas, tampa antraeiliai. Mes prie jų įprantame ir jų nepastebime. Garbingumas, ištikimybė, integralumas nedažnai pasirodo populiariosios kultūros temų sąraše. Bet, prakrapštę paviršių, atrastume siaubingai alkanas žmonių širdis. Dievas yra pasėjęs žmonių širdyse pilnatvės, prasmės, vienybės troškimą. Tačiau jausmas, kad kažko trūksta, yra kaip baltas dramblys kambaryje, jo nebegali ignoruoti.
Mes žinome, ko žmogaus širdis ilgisi: gerumo, įsijautimo, dosnumo, atlaidumo, priėmimo, laisvės ir meilės, bet tai perduodami suskaldome savo širdis šimtais kompromisų ir prieštaravimų. Mums labai reikia to Jono Krikštytojo bekompromisiškumo, tiesumo, aiškumo, skaidrumo ir radikalumo.
Tačiau neturime pasiduoti pagundai skelbti Gerąją Naujieną su piktumu, kad žmonės nutolę nuo Dievo. Negalime skelbti puikuodamiesi, kad mes viską žinome, tarsi būtume šventuoliai. Esame kviečiami liudyti tiesą su pagarba ir atjauta kitam žmogui, žinodami, kad ir patys esame trapūs ir reikalingi tiesos radikalumo bei kartu jos perkeičiančio švelnumo.
Šią galimybę turime veikdami Bažnyčioje, padėdami, kaip Jonas Krikštytojas, parodyti broliams ir seserims Kristų. Mums Viešpats yra dovanojęs tam aplinkas: mūsų parapijų bendruomenes, mūsų darbovietes, mūsų draugus, kaimynus ir gimines; pagaliau mūsų didelę šeimą – Kauno arkivyskupiją. O ji pilna šių dosnių širdžių, rodančių į tą Dievo Avinėlį, kuris savo gailestingumu naikina mūsų nuodėmes ir rengia mūsų širdis dangui!
Dėkojame Gerajam Viešpačiui, kad per šiuos metus mūsų arkivyskupijoje, nuo praėjusį kartą švęstos mūsų dangiškojo globėjo iškilmės, turėjome visų trijų šventimų laipsnių – vyskupo, kunigų ir diakonų šventimų – iškilmes. Dar kartą nuoširdžiai sveikiname vyskupą augziliarą Saulių Bužauską, kuris įžengė į Kauno arkivyskupijos ganytojų gretas; nuoširdžiai sveikiname mūsų neopresbiterius jaunuosius kunigus Eligijų Žakį ir Mantą Šideikį; džiaugiamės ir dar kartą sveikiname mūsų brolius Arūną Kučiką ir Martyną Vasiliauską, tik prieš savaitę priėmusius diakonystės šventimus šiandien stojančius prie Viešpaties altoriaus drauge su kitais mūsų arkivyskupijos nuolatiniais diakonais, kurių tarnyste džiaugiamės ir dėkojame Dievui.
Prieš keletą dienų minėjome palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio 150 metų gimimo sukaktį. Dėkodami Viešpačiui už nuoširdžią ganytojišką tarnystę ir mūsų Kauno arkivyskupijoje prašome jo ypatingo užtarimo naujai šventimus priėmusiems broliams bei visiems arkivyskupijos kunigams ir pastoracijos bendradarbiams.
Dėkoju jums, brangūs broliai kunigai, kurie nešate šiandienos pasaulio evangelizacijos užduotį. Gyvename laiku, pilnu iššūkių šeimos, gyvybės ir laisvės vertybėms. Tačiau žvelkime į šį laiką kaip naują galimybę parodyti Viešpaties mokslo grožį ir gylį. Juk jis žmogų gelbėja iš ideologijų, mitų ir totalitarizmo. Dėkoju už Jūsų kantrią ir nuoširdžią tarnystę nešant savo broliams ir seserims Gerosios Naujienos džiaugsmą ir Viešpaties artumo paguodą švenčiant sakramentus.
Dėkoju Jums, broliai kunigai, kurie darbuojatės nuošaliose parapijose ir skelbiate ten vilties žodį. Šiandienos tendencija, kai mažėja nedidelių miestelių bendruomenės, mums kelia naujų klausimų, kaip Bažnyčiai vykdyti pastoraciją, kai į sekmadienio Šv. Mišias ateina nedidelė grupelė žmonių, o jauni žmonės iškeliauja į didesnius miestus.
Dėkoju kunigams, kurie darbuojasi mūsų arkivyskupijos miestų parapijose. Šiandienos iššūkiai čia skelbti Evangeliją yra gausūs: kaip pakviesti žmones dalyvauti Šv. Mišių aukoje, kaip perduoti Evangelijos žinią jaunimui bei suaugusiesiems, kurie neturėjo galimybės giliau pažinti Kristaus. Pagaliau, kaip atsiliepti į visus prašymus susitikti, aplankyti, pakalbėti, kai mūsų kunigų skaičius nedidėja, o į seminariją jau kelerius metus iš eilės neturėjome jaunos širdies, panorusios eiti kunigystės pašaukimo link. Meldžiame Viešpatį pažadinti jaunas širdis drąsai sekti Jį!
Dėkojame Dievui už vilties ženklus, kuriuos siunčia mums Viešpats. Už stiprėjančią suaugusiųjų katechezę, kuri miesto ir dekanato centrų parapijose vedama per katechumenatą, Alfa ir tikėjimo kursą. Džiaugiamės, kad visi Kauno arkivyskupijoje besirengiantys Santuokai sužadėtiniai jau gali rengtis nedidelėse grupelėse, kurias veda tam pasirengusios sutuoktinių poros. Dėkojame Dievui už Jaunimo centro sėkmingai rengiamas „Užtvirtink“ programas sutvirtinamiesiems ir vasaros stovyklas jaunimui. Dėkojame arkivyskupijos Caritui už pastangas dekanatuose įdarbinti savo bendradarbius, kurie profesionaliai organizuotų pagalbą vargšams ypač dekanatų kontekste. Džiaugiamės mūsų brolių redemptoristų kunigų Rastislavo Dluhʼy ir Peterio Hertelio kartu su mūsų arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus vadove Vaida Spangelevičiūte-Kneižiene bei Misijų mokykla gaivinama tradicija rengti parapijų misijas. Tai pastoracinė pastanga, kuri buvo Lietuvos Bažnyčioje gerai žinoma prieš Antrąjį pasaulinį karą ir davusi gausių vaisių.
Dėkojame Jums, brangūs broliai ir seserys, kurie šiandien gausite Šiluvos Dievo motinos medalius. Tai padėkos ženklas Jums už dovanotą laiką ir širdį Viešpačiui parapijų ir kitose pastoracinėse veiklose. Jūs esate mūsų paguoda, kad Lietuvos Bažnyčia ir Kauno arkivyskupija turi Jus, dosnius Viešpaties malonių tarpininkus, kurie save dovanodami priartina mylinčio Jėzaus Širdį (apdovanotųjų sąrašas).
Dėkoju Jums, brangūs broliai ir seserys, kurie palaikote mus malda, savo pagalba, patarimu. Ačiū, kad esate šeima, kuri palaikote Viešpaties meilę gyvą mūsų arkivyskupijoje ir Tėvynėje. Asmeniškai noriu padėkoti visiems Kauno arkivyskupijos kurijos bendradarbiams, kurie kasdien stovi šalia ganytojo darbe, o ypač Eminencijai Sigitui Tamkevičiui SJ už palaikymą, išminties žodį ir maldą!
Viešpats teatlygina Jums, brangieji, visiems šimteriopomis malonėmis ir džiaugsmu, plūstančiu iš Jo Švenčiausiosios Širdies. Amen.