,,LKB Kronikos“ bendradarbiai Kard. V. Sladkevičiaus memorialiniame bute-muziejuje. Iš kairės L. Simutis, mons. A. Svarinskas, arkivysk. (dabar kardinolas) S. Tamkevičius SJ, ses. N. Sadūnaitė SJ, ses. G. J. Stanelytė, ses. V. Kavaliauskaitė, ses. G. Šuliauskaitė (muziejaus nuotr.)
Birželio 28-ąją, istorinę Kauno arkivyskupijai dieną, užbaigiant Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos arkivyskupijos fazę, kelias valandas prieš Padėkos šv. Mišias į Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus Kaune istorinę svetainę susirinko daugybė žmonių. Nors Jūratės Jankauskienės ir Giedrės Mičiūnienės parengtos knygos ,„Gema – tiesos sesė“ pristatymas iš pirmo žvilgsnio tarytum neturėjo tiesioginio ryšio su arkikatedroje bazilikoje vykusiomis iškilmėmis, tačiau dvasiniu atžvilgiu yra sąsajų.
Kai 1947 m. mokytoja ateitininkė Adelė Dirsytė drauge su kitomis kalinėmis buvo vežama į Šiaurę tiesti užpoliarinio geležinkelio, tais pačiais 1947-aisiais tėvas jėzuitas Pranciškus Masilionis pirmą kartą okupuotoje Lietuvoje įsteigė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, kuri tapo Bažnyčios pogrindinio pasipriešinimo totalitariniam režimui tvirta atrama. Taip, kaip tėvynainių dvasinį troškulį vilgė Magadane A. Dirsytės parašyta pirmoji maldaknygė ,,Viešpatie, prikelk mano tautą“, o vėliau pasaulyje pasklidusi Sibiro kankinių maldaknygė ,,Marija, gelbėki mus“, taip prieš 70 m. Lietuvoje 1953-iaisiais vienuolinius įžadus davusios sesers Gemos Jadvygos Stanelytės SJE 1969 m. suburtas Eucharistijos bičiulių sąjūdis pakeitė Lietuvos jaunimo dvasinį veidą.
(Romualdo Petraičio nuotr.)
Knygos „Gema – tiesos sesė“ pristatyme tarp gausaus būrio žmonių dalyvavo ir tik pirmą kartą peržengusieji Arkivyskupijos muziejaus istorinės svetainės slenkstį, ir iš rankų nepaleidusieji išmaniojo telefono, kuriame pliekė ir pliekė savo asmenukes. Tačiau, prabilus Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui, Eucharistijos bičiulių globėjui Alytuje. Telšiuose, Panevėžyje, įsiviešpatavo tyla. Ekscelencijos Jono karštas ir įtaigus žodis, atrodo, kiekvienam smigo širdin. Ganytojo nuomone, Eucharistijos bičiuliai aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose pakeitė Lietuvos dvasinį veidą, todėl būtina šį judėjimą ir dabar gaivinti. Savo laiku ir ses. Gema yra pareiškusi: ,,Kad ir kokia baisi atrodytų krizė, kurią patyrėme, aš žinojau ir tai, kokia jėga slypi Jėzuje, kuris guodžia įbaugintas mūsų sielas, kviesdamas glaustis prie Jo. Supratau, kad kelias, kurio meldžiu – tai pirmiausia bendrystė Eucharistijoje, mūsų gyvenimo sueucharistinimas, per mus Jėzus turi iš tabernakulio nužengti į kasdienybę, mūsų darbus, šeimas.“
Asmeninės kaltės jausmas dėl besiblaškančių jaunų sielų
„…Tada, kai žmogus vykdo Viešpaties valią, Kūrėjas iš savo iždų ima dieviškąsias spalvas ir kuria savo gyvąjį paveikslą, žmogaus asmenybę…“ 1947 m. pogrindyje Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją įsteigusio ir pirmojo dvasios tėvo tėvo Pranciškaus Masilionio drąsios konferencijos, visos meilę Eucharistiniam Jėzui uždegančios mintys lietė vienuolės Gemos Jadvygos Stanelytės dvasios gelmes. Bet rūpestis dėl „gyvojo paveikslo“, sovietinio gyvenimo, ateizmo laužomo žmogaus, ypač lyg vėjyje tuščiai besiblaškančių jaunų sielų, smelkėsi net asmeninės kaltės jausmu. ,,Moralinis pakrikimas, bevališkumas, baimė būti savimi – visa tai, kaip mirtinas virusas skverbėsi į visas gyvenimo sritis, – yra kalbėjusi ses. Gema. – Lietuvos situacija atrodė ypač grėsmingai, nes buvome pavergti, ir mačiau, kaip pavergėjai tiek savo sėjamas, tiek savaime išdygstančias blogybes panaudoja mūsų tautos naikinimui. Mačiau sutrikusį jaunimą, iš kurio buvo atimta draugystė su Jėzumi, ir jau nebepažįstantį Jo artumo džiaugsmo. Mačiau labai daug baimės, kuri tiesiog paralyžiuoja žmones, ir jie dvasiškai miršta, dar nesulaukę kūno mirties.Nors meldžiausi, vykdžiau visus regulos įpareigojimus, tačiau kaltė, jog ne viską padarau, ką galėčiau dabartinėje kritinėje situacijoje, tik didėjo. Per išpažintį kalbėjau kunigams apie tai, kaip jaučiuosi. Nors jie mane ramino, kad tarsi viską darau, tačiau tas skausmas ir suvokimas, jog turiu nuveikti daugiau, jog nesugebu įvykdyti Dievo pašaukimo nešti Jį į gyvenimo tirštumą, nemažėjo.“
Kongregacijoje prieš Velykas būdavo organizuojamos visą Tridienį besitęsiančios rekolekcijos. 1969 m. seserims eucharistietėms kilo sumanymas išplėsti tradicinę Švč. Sakramento adoraciją iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį tarp pasauliečių ir paskatinti jų bičiulystę su Jėzumi kasdieniame gyvenime mokant gyventi Dievo akivaizdoje. O paskui pradėta adoracijos dieną paskirstyti pusvalandžiais. Kad ir ką tą pusvalandį žmogus veiktų – dirbtų ar mokytųsi, pirmiausia paaukoja Eucharistiniam Jėzui ir stengiasi kuo geriausiai tą darbą atlikti. Kaip sakė ses. Gema, visada, būdama Dievo akivaizdoje, Jo artumoje, patirdavo didžiulį džiaugsmą, todėl stengėsi ir kitiems atskleisti šio džiaugsmo šaltinį.
,,Aš būsiu pirmas Eucharistijos bičiulis“, – nudžiugo vyskupas tremtinys (vėliau kardinolas) Vincentas Sladkevičius (1920–2000), susipažinęs su ses. Gemos į Nemunėlio Radviliškį atvežta būsimojo sąjūdžio programa. Vyskupas, palaimindamas 1969 m. gimusį Eucharistijos bičiulį sąjūdį, jį tarsi palydėjo pasirinktos misijos keliu. Eucharistietės, lankydamosis moterų maldos susibūrimuose, aiškindavo tikėjimo tiesas, nevengdavo kalbėti apie tikėjimo suvaržymus Lietuvoje. ,,Į mane neretai kreipdavosi, kad patarčiau ir pamokyčiau, kaip reikėtų susikaupti, aukotis, – atsiminimais dalijosi ses. Gema. – Išties buvo labai reikalingi dvasininkų ir pašvęstųjų susitikimai su eucharistiečiais, įdomus ir naudingas jų abipusis bendravimas.“
„Radau Bičiulį didį didį...“
Vidine laisve ir tvirtu ryžtu imtis konkrečių žygių alsavo ir į Vilkaviškį 1968 m. pavasarį vikarauti paskirtas kunigas (dabar kardinolas) Sigitas Tamkevičius SJ. Susirinkę bendraminčiai diskutuodavo apie tikėjimo persekiojimą ir valdžios pastangas tiesiog fiziškai sunaikinti Bažnyčią. 1969 m. už pareiškimą dėl Kauno kunigų seminarijos laisvės sovietinė valdžia Vilkaviškio vikarui kun. Sigitui Tamkevičiui uždraudė vienerius metus atlikti dvasininko pareigas. Ši bausmė, pasak Eminencijos, išėjo į naudą. Dirbdamas melioracijoje, dvi dienas turėjo laisvas ir galėjo nekontroliuojamas važinėti po įvairias Lietuvos vietas: vesti rekolekcijas, skaityti pranešimus konferencijose, bendrauti su inteligentais ir pogrindyje veikusiais vienuolynais. Ypač tada, kai Jadvyga Stanelytė SJE, visiems žinoma Gemos vardu, o KGB užvestoje byloje vadinama „Stelos“ slapyvardžiu, įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį: „Kelerius metus vedžiau jiems rekolekcijas Paberžės ir Kybartų bažnyčiose. Vėliau per tardymus pamačiau, kad šis sąjūdis čekistams kėlė labai daug rūpesčio. Mano tardytojas Urbonas Eucharistijos bičiulius vadino „eucharistais“. Jo sąmonėje „eucharistas“ – tai sovietinės valdžios priešas. Čekistai šiuo atveju neklydo, nes gili tikėjimo praktika, ypač eucharistinis pamaldumas, vedė į nepaklusnumą oficialiai sovietinės valdžios ideologijai. Bet charizmatinės asmenybės ses. G.J. Stanelytės dėka Eucharistijos bičiulių sąjūdis išaugo ir paplito po visą Lietuvą.“
Eucharistijos bičiulių eisena į Šiluvą, priekyje ses. G.J. Stanelytė SJE (muziejaus nuotr.)
Kartą šių eilučių autorės palausta, kokiu būdu pavyko patraukti jaunimą ir pasiekti tokio plataus masiškumo, ses. Gema priminė, jog tai buvo katalikiškas jaunimas, iš tremties grįžusių partizanų, patriotų, disidentų šeimų vaikai. „Vieną kartą, kai mes meldėmės, ir aš tyliai mintyse Dievo Motinos paklausiau: „Ko tu, Marija, norėtum, kad mes padarytume Jėzaus garbei, kad Tau būtų džiaugsmo, – dėstė ses. Gema, kalbėdama apie Eucharistijos bičiulių organizuotas eisenas, maldingas atgailos keliones į Šiluvą, Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. – Ir tuoj man kilo mintis: ateikite pėsti, kalbėdami Rožančių į Šiluvą. Toks vidinis balsas, tiesiog balsas. Tai buvo prašymas ir įsakymas. Aš pasakiau visiems, bičiuliai sutiko. Vienus metus ėjom, o kun. S. Tamkevičius SJ sako: „Kodėl vienus, eikit ir kitus metus.“ Tada jau – kasmet. Organizavimas buvo stebuklų stebuklus. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, ne visi net paprastus telefonus turėjom, visi užkoduoti, visi sekami. Bet Viešpats taip duodavo, kad susitvarkom. Konspiraciniais sumetimais keisdavome kelionių laiką ir maršrutus. Vieną kartą iš Panevėžio į Šiluvos eiseną atvažiavo visas autobusas. Bičiuliai pasakojo, kad iš anksto išpirko visus autobuso bilietus. Atvažiavo visi savi…“
(Romualdo Petraičio nuotr.)
Kodėl būtent toks judėjimo pavadinimas – Eucharistijos bičiuliai? Iš pradžių, kaip pasakojo ses. Gema, buvo kilusi mintis galbūt paprasčiausiai perimti ,,Eucharistijos karžygių“ vardą, kaip vadinosi dar prieš pat sovietų okupaciją tėvo P. Masilionio SJ įkurtas judėjimas. Jo nariai buvo raginami dažnai dalyvauti pamaldose, kas mėnesį eiti išpažinties ir suvokė save kaip Gyvojo Jėzaus karius. Ses. Sema sakė: ,,Čia galima įžvelgti tam tikrų panašumų, tačiau, aišku, buvo ir skirtumų. Taip pat pagalvojau, kad žodis „karžygys“ sovietinės okupacijos sąlygomis nelabai tinka, nes tai bus tik dar vienas pretekstas valdžiai manyti, jog prieš ją kovojama, kad čia kuriama kažkokia militaristinė organizacija. Tada atsigrežiau į kunigo P. Masilionio SJ giesmės „Radau Bičiulį didį…“ žodžius ir pagalvojau, kad būtent Jėzus yra ištikimiausias mūsų bičiulis ir Jis kviečia mus bičiuliautis.“
„Buvau kilniai mokoma visur įžiūrėti gerojo Dievo ranką“
„Kaip žemė mums yra žemiškojo gyvenimo pagrindas, taip vidujinis jungimasis su Dievu yra dvasios gyvenimo pagrindas“, – sakė tėvas Pranciškus Masilionis SJ, įpareigojęs seseris dvasiškai vadovauti skirtingo amžiaus pasauliečių būreliams. 1972 m. pradėjus eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“. Eucharistijos bičiuliai ses. Gemos pavyzdžiu buvo vieni uoliausių ir drąsiausių faktų rinkėjai ir perdavėjai, pogrindinės spaudos platintojai ir talkininkai. Leidinio steigėjui ir vyr. redaktoriui kun. S. Tamkevičiui buvo atėjusi mintis Vilniaus universitete filologiją studijavusią, gerai lietuvių, rusų kalbą mokančią ses. Stanelytę įtraukti į redagavimo darbą, bet susilaikė. Tai būtų sumažinę jos galimybę vadovauti Eucharistijos bičiuliams. Jau tada į ją buvo atkreiptas KGB dėmesys, bute atlikta krata, paimtas pirmasis ,,Kronikos“ numeris ir užvesta baudžiamoji byla Nr. 345. „Aš buvau laiminga, kad visa siela ir kūnu galėjau atsidėti Viešpaties man paskirtai misijai, – sakė ses. Gema. – Keliavau po visą Lietuvą, organizavau Eucharistijos bičiulius, maldingas keliones, ir visiškai nesirūpinau, kad mane seka budri saugumo akis.“
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ses. G. Stanelytę SJ laimina Karagandoje, 2000 m. (Eucharistinio Jėzaus seserų kongegacijos nuotr.)
Pasak Moldovos katalikų dvasininko kan. Vladimiro Zavalniuko, nuožmaus ateizmo režimas privertė žmones slėpti ir saugoti viską širdyje, o gyvas tikėjimas ir meilė Galestingajam Jėzui kvietė su dar didesniu užsidegimu veikti, dalytis Dievo meile su kitais žmonėmis, o sesers Gemos atveju – ir su kitomis tautomis. „1979 metais mes trys Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) nariai – kun. A. Svarinskas, kun. J. Zdebkis ir aš, – renginyje atsiminimais dalijosi kardinolas S.Tamkevičius, – lankėme Moldovos katalikus. Ir čia radome uoliai misijose besidarbuojančią ses. Gemą Jadvygą Stanelytę. Šios sesers mylinčioje širdyje vietos užteko ne tik Lietuvos, bet ir Gruzijos, Moldovos ir Kzachtano katalikams.“ O kan. Zavalniukas atsiminimuose džiaugėsi, jog ses. Gema supažindino su šiais kovingais Lietuvos tikėjimo bendražygiais, taip pat su profesoriumi, branduolinės fizikos mokslininku, disidentu Andrejumi Sacharovu, kuris, susiklosčius sudėringoms aplinkybėms, Moldovos tikintiesiems ištiesė pagalbos ranką.
Kai 1980 m. liepos 11 d. areštuota ses. Stanelytė beveik pusmečiui buvo uždaryta KGB kalėjime, „Kronikoje“ buvo publikuojami TTGKK narių, Eucharistijos bičiulių protesto pareiškimai, aprašytas gruodžio 16 d. Kelmėje vykęs teismo procesas. Ankstų rytą, dar tamsoje, prie teismo durų susirinko būrys ses. Gemos bičiulių. Kai prie teismo sustojo pilka kalėjimo mašina, kažkas iš jos draugų, prasiskirsčius milicininkams, prišoko prie geležinės kalėjimo mašinos ir garsiai sušuko prie pat jos durų plyšio: „Gema! Gema! Mes su tavimi!“ Atvažiavę kunigai S. Tamkevičius, V. Vėlavičius, A. Svarinskas prisistatė kaip TTGKK nariai ir prašė leisti pasimatyti su teismo pirmininku. Kodėl teisme atsisakė advokato ir savo pačios apsigynimo žodžio, ses. Gema šių eilučių autorei yra taip aiškinusi: „Visą kardomąjį laiką kalbai ruošiausi. Tačiau Viešpats panorėjo kitaip. Visos mano pastangos buvo bergždžios. Jėzus kalbėjo mano sieloje: „Tu būsi mano nuolankumo liudytoja. Aš taip pat teisiamas tylėjau, nors galėjau savo kalba sutriuškinti ir sinedrijoną ir Pilotą. Manimi taip pat nusivylė savieji. Ir tu priimk tą nuolankumo auką.“ Ir kas man beliko daryti? Dar daugiau. Jėzus atėmė iš manęs bet kokią pasipriešinimo galimybę. Tapau kaip nudžiūvęs medis, jokios minties, jokios prošvaistės, galva kaip iššluota… Todėl mano apsigynimo kalba buvo tik vienas sakinys: „Esu dėkinga Viešpačiui už galimybę savo tikėjimą paliudyti laisvės kaina.“ Nuvyliau savuosius ir nustebinau teismą. Nežinomi Viešpaties keliai, o mūsų ribotam protui dažnai atrodo nelogiški ir nuostolingi.“
Teismo nuosprendis – treji metai laisvės atėmimo. Pagal teismo sprendimą ses. G. Stanelytė bausmę turėjo atlikti Lietuvoje, Panevėžio moterų kalėjime. Ten jau buvo dvi Šventosios Šeimos kongregacijos seserys, nuteistos už „Kronikos“ dauginimą ir platinimą, kurios jau laukė ses. Gemos, jos sutiktuvėms taupydamos lagerio „gardumynus“. Deja, saugumiečių akys akylos, ausys ausylos… Todėl ilgais etapais ji buvo išvežta į Nižnij Tagilo lagerį. Apie drąsios vienuolės areštą ir bausmės atlikimo vietą Vakarai sužinojo iš „Kronikos“. Į lagerį ėmė plaukti laiškai iš užsienio su reikalavimu pranešti apie laiško įteikimą adresatui. Lagerio vadovybei teko su tuo skaitytis ir nori nenori laiškus įteikti: „Kartą, operatyvinio skyriaus darbuotoja, įteikdama laiškus su ironija paklausė, ar aš pažįstu tuos žmones, kurių laiškus gaunu. Atsakiau, kad ne. „Tai kam tie laiškai?“ – mestelėjo ji. Į jos klausimą atsakiau klausimu: „Jūs komunistų partijos narė?“ –„Žinoma“, – nustebo ji. „Ar jums malonu gauti laišką iš jums nepažįstamo, bet tos pačios partijos nario?“ – „Malonu.“ – „Ir man malonu gauti laiškus iš to paties tikėjimo brolių ir sesių, nors asmeniškai nepažįstu.“ Iš jos veido dingo ironija, atrodo, kad mes viena kitą supratome.“
Kiekvienas ses. Gemos iš Nižnij Tagilo lagerio gautas laiškas patekdavo į ,„Kroniką“:,,Didžiausia paguoda, tai savo mažą auką sujungti su Kristaus didžiąja auka ir turėti nuolankią viltį, jog Viešpats priims. Labiausiai maldauju Dievą, kad niekur neprasilenkčiau su Jo valia, ypač kad Eucharistijos bičiuliai ir seserys augtų meile bei skaičiumi ir neštų Lietuvai tikrąjį atgimimą. Nebijokime jokios ateities. Ji Viešpaties rankose, brangi ir graži, tuo labiau, kad vienas kitą remiame malda ir auka. Jūs visi gyvi mano širdyje. Mano nuolatinės šv. Mišios ir nuolatinė šv. Komunija – tai dėkingai iš Viešpaties rankų priimti kiekvieną akimirką, visus netikėtumus, pajuoką, pažeminimą, nuoskaudą – mažus dyglius iš Kristaus erškėčių karūnos. Jie gera praktika tos teorijos, kurios buvau kilniai mokoma: pamilti pažeminimus, auką – žodžiu, paskutinę vietą ir visur įžiūrėti gerojo Dievo ranką.“
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žinių dėka sovietų valdžios instancijos gaudavo Vakarų politinių ir religinių organizacijų prašymus paisyti tarptautinės žmogaus laisvės teisių konvencijos. Į ses. Gemos Stanelytės bylą atsiliepė net Anglijos karalienė Elžbieta II, prašydama ją išlaisvinti. „Kronika“ pranešė: 1982 m. vasario 16 d. atlikusi pusę bausmės iš Nižnij Tagilo lagerio į Lietuvą sugrįžo ses. Gema Stanelytė.“
Irena Petraitienė
