Nuotraukos – Kauno arkivyskupijos muziejaus
Sukanka 30 metų, kai 1993-ųjų rugsėjo 4-ąją vos tik nusileidus lėktuvui, šv. popiežius Jonas Paulius II ištarė tokius žodžius: ,,Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, dėkojau Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus. Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę.“
Rugsėjo 3-iąją, sekmadienį, po Kauno arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių, susirinkusieji į Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus istorinę svetainę turėjo unikalią progą ekrane pamatyti filmuotą medžiagą – Santaką užplūdusią maldininkų minią, išvysti Šventojo Tėvo veidą, išgirsti jo tariamus žodžius: ,,Šiandieniu Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa krikščioniškoji Bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę. Kiekvienas asmeniškai yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai… Viešpats laukia jūsų bendros apaštalinės veiklos, kuri visiems atvertų Evangelijos naujieną… O labiausiai jus, pasauliečiai, norėčiau pakviesti – drąsiai ir tvirtai pasitikint Dievu – imtis ypatingos apaštalinės atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse… Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai tegul tampa naująja evangelizacija. Nauja ne turiniu, bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius.“
Istorinės sukakties minėjime dalyvavęs kunigas Nerijus Pipiras pažymėjo, jog savo kalbose, primindamas lietuvių tautos praeitį, popiežius kvietė į didžiadvasiškumą ir šventumą :,,Šios dvi sąvokos ir šiandien išlieka kaip brangus priminimas, ant kokios uolos turime statyti savo ir savo tautos ateitį... Mes patys turime būti savo istorijos gyvaisiais akmenimis, nebijančiais tiesos ir moralės normų ir būtent juose atrandančiais tikrąją būties prasmę.“
Arkikatedros bazilikos klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius, akcentavęs istorinio Šventojo Tėvo vizito reikšmę Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, priminė, kiek daug tuo metu būta atsivertimų, kokie platūs naujosios evangelizacijos horizontai atsivėrė, kaip šis įvykis palietė kiekvieną, kuris dalyvavo Santakoje vykusiame susitikime. Evangeliją pagal šv. Joną šv. Mišiose giedojęs prieš 30 metų Žagarėje klebonavęs mons. V. Grigaravičius pasidalijo asmeniniais išgyvenimais, kurie lydėjo visą tolesnę jo dvasinę tarnystę. Monsinjoras Vytautas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, jog svetainėje esantis Santakos šv. Mišiose naudotas baltas krėslas yra istorinio Šventojo Tėvo vizito relikvija, kaip ir muziejuje eksponuojamas jo vilkėtas raudonas arnotas, jo pasirašytos kardinolo V. Sladkevičiaus skyrimo bulės.
xxx
,,Jūsų, Šventasis Tėve, atvykimas yra ryškiausias mūsų laisvės ir nepriklausomybės ženklas, – 1993 m. rugsėjo 6 d. sveikinimo žodį Santakoje tardamas kalbėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius. – Sveikiname Jus, kaip mūsų mylimiausią Tėvą, atvykusį aplankyti savo vaikų, kaip aukščiausią Bažnyčios ganytoją ir galvą, kaip Apaštalų kunigaikštį, vykdantį didžiąją evangelizacijos misiją. Šiandien jau ne vien mintimis, bet visu savo asmenybės žavesiu ir grožiu, savo apaštališkais žingsniais, savo tėvišku gerumu ir meile, savo giliais, širdį pagaunančiais evangelizacijos žodžiais esate su mumis, esate čia, Kaune, pačiame Lietuvos geografiniame centre, galima sakyti, pačioje Lietuvos širdyje. Čia mes turime Kunigų seminariją, išlaikiusią savo gyvybę net pačiais sunkiausiais metais. Kaune yra 15 veikiančių bažnyčių, kurios kasdien, o ypač sekmadieniais, yra gausiai lankomos. Dėl to mes drąsiai galime guostis Šv. Pauliaus žodžiais: „Visaip slegiami, bet nesužlugdyti esame.“
xxx
Pasibaigus apeigoms Nemuno ir Neries upių santakoje, Senamiestį ir Laisvės alėją užtvindė begalinė žmonių jūra. Ji plaukė viena kryptimi – S. Dariaus ir S. Girėno stadiono link. Čia susitikimo su Šventuoju Tėvu laukė keliasdešimt tūkstančių Lietuvos jaunuolių. Kai Šventasis Tėvas ištarė Lietuvos jaunimą sveikinančius žodžius: „Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi. Todėl ir popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią“, nugriaudėjo galingi plojimai, aikštę užliejo džiaugsmingi šūksniai. To meto jauniausias vyskupas Sigitas Tamkevičius SJ ( kardinolas) pasveikino svečią, paaiškinęs, kokiu nelengvu istorijos laiku brendo šalies jaunimas, todėl jam nelengva susigaudyti, kas yra tiesa, kas pažanga, o nuo ko reikia bėgti. Šventasis Tėvas savo kalboje pakvietęs Lietuvos jaunimą „atidaryti duris Kristui“ sakė: „Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus. Be to, čia proga prisiminti nevaisingą sinkretizmą, kuris iš Evangelijos pasiskolina tik kai kurias mintis, o kitų visai nepaiso, arba tas totalines ideologijas, kurios kėsinasi nubrėžti visa apimantį būties vaizdą, be būtino ir išganingo ryšio su Dievu ir amžinu Jo valios planu…. Kas geriau, jei ne Kristus, atidavęs už žmogų savo gyvybę, gali pasakyti, kur rasti tikrosios laimės kelią?“
Popiežius Lietuvos jaunimui padovanojęs baltą žvakę – Kristaus simbolį sakė: „Brangūs jaunuoliai, Bažnyčios ir visuomenės istorijoje jūs esate niekados neužbaigto ir tik vienam Dievui tepažįstamo spalvingo kilimo raštai. Jūs patys esate Bažnyčia. Būkite joje veiklūs, stiprūs, kupini šventosios liepsnos.“
xxx
Rugsėjo 7 dieną popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias Kryžių kalne, kur buvo susirinkę daugiau kaip 100 tūkstančių maldininkų. „Su Jumis, Šventasis Tėve ir visais susirinkusiais norime drauge pasidžiaugti ypač tuo, kad Kryžių kalnas niekuomet nebuvo vienišas, – kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius. – Į jį traukia įvairių kartų ir net skirtingų konfesijų žmonės, ieškantys ramybės, maldingo susikaupimo ir trokštantys Dangaus išklausymo…“ Šventojo Tėvo kalbos laukė ne tik lietuvių tauta, bet ir visas pasaulis. „Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokysiu, ką ims burna mano byloti – dėmėkis (Ps77; 78,1). Klausydamas psalmininko žodžių, štai atkeliavau prie Kryžių kalno. Ilgai laukiau šios dienos. Dėkoju dabar Dievui, kad esu čia ir galiu su jumis mąstyti apie Kristaus Kryžių ir jame slypinčius tiesos bei šviesos lobius.“ Popiežius akcentuoja Kryžiaus paslaptį, Kristaus iškėlimą per pažeminimą žmonių akyse. Ta proga Šventasis Tėvas prisiminė visus kankinius ir tremtinius. Išskyrė tuos, kurie XX amžiuje už tikėjimą aukojo savo gyvenimą: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį.
Šventasis Tėvas ir užbaigė pamokslą žodžiais „Ave crux!“ („Sveikas, Kryžiau“). O po Komunijos kreipėsi į tikinčiuosius itališkai, palaimino visas lietuvių kartas, taip pat skyrė savo tėvišką palaiminimą visų tautybių gyventojams, visai krikščioniškai Europai ir pasauliui. „Noriu visiems pasakyti: žmogus yra silpnas, kai jis tampa auka, bet turbūt tampa dar silpnesnis, kai pasidaro kitų prispaudėju. Žmogus yra silpnas, bet šitas silpnas žmogus gali būti stiprus Kristaus Kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime. Šitai noriu paskelbti iš šios mistinės Lietuvos istorijos vietos. Skelbiu visiems, kad tai mąstytumėt ir tuo gyventumėt.“ Šventasis Tėvas padėkojo lietuvių tautai už kryžių, kuris buvo pastatytas Kryžių kalne po pasikėsinimo į jį. „Kaip tas kryžius čia pasilieka, taip telieka su jumis popiežiaus malda, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Kartu su juo telieka jūsų malda už popiežių, kuris šiandien patyrė didelę malonę, aplankydamas šią šventą vietą.“
Šiluvoje, pagarsėjusioje Švč. M. Marijos apsireiškimu, įvyko paskutinis popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas su Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkija ir tikinčiaisiais. Popiežius Žodžio liturgijoje prisiminė Švč. M. Mariją, ištikimai vykdžiusią Dievo valią. Šv. Tėvas kreipėsi į Šiluvos Mergelę Mariją, kaip Lietuvos užtarėją, dėkodamas už jos globą lietuvių tautai ir užtarimą Sūnaus akivaizdoje, ir meldė, kad Marija, kaip ir per vestuves Kanoje, aprašytoje Evangelijoje pagal Joną, prašytų savo Sūnaus, kad lietuvių tautos patirtis virstų džiugia ateitimi. Ir kad Lietuvos žemė, kuri paaukota Švč. M. Marijai, niekada nestokotų Jos globos.
Irena Petraitienė
