Nuotrauka – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Dievui viskas įmanoma
Brangūs broliai ir seserys,
šiandienos Dievo žodis mums kviečia apmąstyti tris sąvokas: papiktinimą, atlaidumą ir tikėjimą. Jėzaus įspėjimas apie papiktinimo žalą gali mus išgąsdinti. Žmogui, per kurį toks dalykas ateina į pasaulį, „būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė“ (Lk 17, 2). Toks Viešpaties įspėjimas kalba apie ypatingą blogio apraišką, kurios kiekvienas iš mūsų turime kruopščiai saugotis. Jis sako, kad mes esame pajėgūs pastūmėti kitą žmogų į nuodėmę, sugundyti blogiui, vesti į pražūtį. Todėl turime būti atsargūs, kad nepapiktintume kitų. Deja, kaip Jėzus konstatuoja, papiktinimas yra neišvengiamas, kol gyvename šiame pasaulyje. Pasak Pirmojo Jono laiško, „mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Yra toks pasakojimas apie seną žmogų, kuris buvo labai neramus. Kartą prispirtas, jis papasakojo, kas atsitiko. „Kai buvau berniukas, – pasakojo jis, – dažnai žaisdavau netoli dviejų susikertančių kelių, o prie tos kryžkelės stovėjo senas, netvarkingas kelio ženklas. Prisimenu, kaip vieną dieną pasukau jį, taip pakeisdamas kelio nuorodas į klaidingą pusę. Nuo to laiko vis galvoju, kiek keliautojų dėl manęs pasuko ne tuo keliu, kiek daug keliautojų dėl manęs patyrė vargo.“ Papiktinimai sukelia daug kančios ir tam žmogui, kuris tai padaro. Todėl aš negaliu teisti kito, nes nežinau, ar nesu už jį blogesnis.
Mes esame gundomi pasmerkti žmones, kurie papiktina kitus, taip patys stodamì į Dievo vietą. Todėl toliau Evangelijoje Jėzus mums primena atleidimo būtinybę. Čia patariama atleisti septynis kartus. Skaičius paimtas iš rabinų praktikos, sakančios, jog tas, kuris kitam atleidžia tris kartus, yra tobulas žmogus. Tad pasakymas apie septynis kartus padvigubina rabinų praktikoje naudojamą skaičių ir prideda dar vieną, šitaip sakant, kad atleidimas nėra skaičiavimo dalykas. Krikščioniška prasme jis turi pranokti visus pasaulyje žinomus standartus. Petrui apie atleidimų skaičių Jėzus taip kalbėjo: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 21). Žinome, jog žmogaus jėgoms tai labai sudėtinga, tiksliau tariant – neįmanoma. Žmogaus prigimtis linkusi už blogį atsilyginti blogiu, tam tikra prasme padaryti teisingumą, kuris Senajame Testamente išreikštas sakiniu „akis už akį, dantis už dantį“. Nors šis priesakas draudžia priešininką nuskriausti labiau, nei jis yra padaręs bloga, vis dėlto tai neišsprendžia pasaulyje nesibaigiančios blogio tąsos: teisingumą atkurti darant blogį reiškia toliau tą blogį tęsti.
Nutraukti pasaulyje blogio grandinę yra tik viena išeitis. Apie tai Jėzus kalbėjo: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 43). Tačiau toks nusistatymas gali ateiti tik iš žmogaus tikėjimo į Jėzų, tikėjimo Jo pasakytais žodžiais. Tikėjimas – tai žmoguje esanti galia, Viešpaties dovanojama tam, kuris atvira širdimi priima Jo veikimą. Jėzus, apaštalų paprašytas sustiprinti jų tikėjimą, atsako Rytų kraštams įprastu vaizdingu posakiu: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ʻIšsirauk ir pasisodink jūrojeʼ, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Šis posakis reiškia, kad net tai, kas atrodo visiškai neįmanoma, tampa įmanoma, jei žvelgiama su tikėjimu. Tereikia pagalvoti apie daugybę mokslo stebuklų, chirurginių operacijų, ištvermės žygdarbių, kurie šiandien yra pasiekti ir kurie galbūt prieš penkiasdešimt metų būtų buvę laikomi negalimais. Jei į dalyką žvelgsime sakydami: „Tai neįmanoma“, jis nebus padarytas; jei sakysime: „Tai turi būti įmanoma“, tikėtina, kad bus padaryta. Visada turime prisiminti, kad su mumis yra Dievas ir Jo galia (plg. William Barcley, The Gospel of Luke, p. 216). Todėl, pasak Jėzaus, „neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 27). Kas vienijasi su Dievu, vienijasi ir su Jo darbais, kurie tik žmogaus pastangomis yra negalimi.
Tikėjimas giliausia prasme yra susijęs su klusnumu. Šventajame Rašte Abraomas ir Mergelė Marija mums rodo klusnumo Dievo veikimui pavyzdį. „Tikėdamas Abraomas paklaũsė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Jis „įsitvirtino tikėjime“ (Rom 4, 20) ir tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11). Pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, taip pat ir Mergelė Marija tikėjimu „priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad ʻDievui nėra negalimų dalykųʼ (Lk 1, 37), ir pati sutiko: ʻŠtai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakeiʼ“ (Lk 1, 38) (148). „Visą gyvenimą, net ligi paskutinio išmėginimo, kai jos sūnus Jėzus mirė ant kryžiaus, jis tikėjimas nesusvyravo. Ji nenustojo tikėjusi Dievo žodžio ʻišsipildymuʼ“ (149). Šie žmonės ir mus skatina pritarti išgirstam Dievo žodžiui, jo veikimui, jo tiesai.
Šiuo metu mūsų pasaulis išgyvena tikrą tikėjimo išbandymo dramą. Girdime apie papiktinimą keliančius karus Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje, apie žūstančius nekaltus žmones. Nors, atrodo, visi supranta, jog karu spręsti santykius yra beprotybė, tačiau nesimato, kokiu būdu šie karai gali būti sustabdyti. Atrodo, kad Dievas šiandienos žmogų įspėja nesipuikuoti visagalybės iliuzija ir pradėti šauktis Jo pagalbos. Išspręsti šiuos konfliktus „neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui“. Todėl labai aišku, kad Dievas kviečia žmones į klusnumą – kreiptis į Jį, Jo visagalybę, Jo veikimą. Šitokią įvykių eigą gali inspiruoti tik tikintys žmonės, matantys pasaulį iš Šventojo Rašto žinios perspektyvos. Ar mes, krikščionys, nesame užmigę kviesti savo brolių ir seserų į maldą, atsivertimą ir atgailą? Ar mes jau esame susitaikę, kad čia nieko nebus, nieko nepadarysi, čia ne mūsų reikalas? Šiandienos karai – tai labai aiškus ir ryškus ženklai žmonijai kuo stipriau šauktis Gerojo Dievo pagalbos, kad žmogus atrastų išeitį degančiame pasaulyje, kad Dievas siųstų savo malonės lietų. Kitaip augantis netikėjimo papiktinimas duos baisių vaisių.
Popiežius Benediktas XVI savo homilijoje yra sakęs: „Galima išvardyti daugybę problemų, kurias reikia išspręsti, tačiau nė vienos iš jų neįmanoma išspręsti, jei Dievas neatsidurs centre, jei Dievas vėl netaps matomas pasauliui, jei netaps lemiamu veiksniu mūsų gyvenime ir per mus lemtingai neįžengs į pasaulį. Todėl manau, kad šioje dramatiškoje situacijoje pasaulio ateitis sprendžiasi šiandien: ar Dievas – Jėzus Kristus – egzistuoja ir yra toks pripažįstamas, ar jis išnyksta“ (2006 11 07).
Brangūs broliai ir seserys, šį mėnesį mūsų popiežius Pranciškus yra pakvietęs mus melstis už jį, kad Šventosios Dvasios padedamas jis ir toliau lydėtų tikėjime jam patikėtą kaimenę. Ką tik spalio pabaigoje pasibaigus vienam iš svarbių Bažnyčioje besitęsiančio Sinodo etapų, mes dar geriau suprantame, kokia milžiniška atsakomybė yra tekusi popiežiui Pranciškui – vadovauti didžiulei tikinčiųjų kaimenei, kai neramus laikas ištikęs ir pasaulį, ir pačią Bažnyčią. Popiežius yra Bažnyčios vienybės ženklas ir tiltų statytojas tarp žmonių ir tautų. Todėl popiežiaus kvietimas į maldą už jį ir šių laikų Bažnyčią bei pasaulį yra mums klusnumo Šventajai Dvasiai pavyzdys. Popiežiaus prašymas „melskite Viešpatį, kad jis mane palaimintų“ turi tapti pasidalinta mūsų atsakomybe su Šventuoju Tėvu ieškoti Viešpaties valios šiandienos Bažnyčios veikimo būde ir meldžiant Gerojo Dievo stebuklo išgydyti sužeisto pasaulio žaizdas. Mergelė Marija, kuri išstovėjo Sūnaus kančią, teužtaria mus šiandienos pasaulio išbandymuose ieškant Viešpaties valios vedimo! Amen.
