Advento violeto gaubiami istorijos tankmėn bėga 2023-ieji, pažymėti 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos imperijos okupaciją 160-mečiu. Nenuostabu, jog Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje dažnai skambanti sukilimo tema čia atvedė Kauno arkikatedros parapijos namuose Lilijos Ivaškevičiūtės globojamus senjorus.
Žvelgdami į istorinėje svetainėje esantį Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus portretą, gausiai susirinkusieji kalbėjo, jog Lietuvoje turbūt nerastum tokio, kuris neatpažintų šio XIX a. ryškiausio dvasinio autoriteto.
Apie vyskupą M. Valančių, dvasinį autoritetą
Tiesa, ne visi kauniečiai žino, jog būtent į šiuos buvusio augustinų vienuolyno magistro rūmus iš Varnių atkeltas Žemaičių ganytojas vos vos išvengė griūvančių negandų. Tam tikrai komisijai atliekant sukilimo kaltininkų tardymą, atsakomybėn buvo traukiamas ir vysk. Valančius.
1865 m. Lauko Auditoriatui pristatytame rašte pareikšti kaltinimai. Į vieną vietą buvo sutraukti visi tariamieji vyskupo nusikaltimai, pradedant Telšių karinio viršininko pranešimu, kad Valančius esą pikčiausias, kaip ir jo kunigai, Rusijos priešas; kad jis nestabdęs 1863 m. sukilimo, nors galėjo sustabdyti, jei pačioje pradžioje būtų išleidęs jį smerkiantį laišką; kunigams, klausiantiems, kaip laikytis sukilimo atžvilgiu, atsakęs: darykite, kaip norite; kad pateisinęs kunigų, kaip dvasinės pagalbos teikėjų, buvimą sukilėlių būriuose; kad liepęs ištremtiems kunigams siuntinėti algas ir neskyręs į jų vietą nuolatinių klebonų, o tik laikinus administratorius... 1865 m. pasklidus žiniai, jog Kauno gubernatorius siūlo vyskupą Valančių visai iš Lietuvos iškelti arba uždaryti į vienuolyną, slapta siunčiamais raštais buvo informuoti visi Žemaičių vyskupijos dekanai. Kunigams paraginus atsisveikinti su mylimu ganytoju, suplaukė marios žmonių. Vienu metu tūkstančiai vežimų buvo užtvindę Kauno gatves. Vietos administracija apstulbo. Griebtis kokių nors priemonių prieš tas minias buvo neįmanoma, nes niekas iš keliauninkų nebuvo pažeidęs įstatymų.
Apie tai sužinojęs Vilniaus generalgubernatorius pabūgo, kad, vysk. Valančių ištrėmus, gali kilti naujų neramumų ką tik taip kruvinai nuramintame krašte. 1867 m. tokį patį siūlymą pakartojo Kauno vicegubernatorius, motyvavęs tuo, kad vyskupas nė vieno valdžios potvarkio ar įsakymo nepriimąs be protesto ir be pasipriešinimo. Vis dėlto vyriausybė jo ištremti nesiryžo. Nors vyskupas, su vyriausybės nutarimais per daug nesiskaitydamas, toliau slapta kunigus tremtinius palaikydavo, siųsdamas jiems obligacijas (Mišių stipendijas), kurias jis dažniausiai pats iš savo kišenės ir apmokėdavo. Pavyzdžiui, 1863 m. gruodžio 28 dieną Kaune į mirties ešafotą vedamas garsus sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius jį lydėjusiam kunigui augustinui perdavė keletą tūkstančių tokių dar nepanaudotų obligacijų. Jos buvo perduotos vyskupui, o šis, jų dalį paskirstęs vietos kunigams, daugumą išsiuntinėjo kunigams tremtiniams.
Žemaičių vyskupijos kunigams, kurie ir po sukilimo numalšinimo įvairiais būdais buvo bauginami, 1865 m. išleistame cirkuliare vysk. M. Valančius rašė: „…Greitai turėdamas išduoti Dievui apyskaitą iš savo ganytojavimo, nuo pranašo žodžių, pakeliu balsą į jus, kunigai, mano draugai kovotojai, žadindamas jūsų uolumą, kviesdamas jus stovėti sargyboje. Nepriiminėkite jokių raštų, nesutinkančių su katalikų Bažnyčios mokslu, ir neskelbkite jų iš sakyklos. Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį Apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų nuo katalikų tikėjimo.“
Šiuose istoriniuose Žemaičių vyskupų rūmuose vysk. Valančius parašė visus savo klasikinius literatūrinius didaktinius kūrinius, redagavo ir Tilžėje išleido teologinius veikalus, dienoraštyje „Pastabos pačiam sau“ fiksavo svarbiausius įvykius: ,„Tuo laiku iš Prūsų ėmė plaukti brošiūros, patvirtinančios tikėjimą ir parodančios, kaip reikia laikytis katalikų persekiojimo metu.“ Tos Lietuvą iš Tilžės atneštos brošiūros ir buvo Kaune pasėtos vysk. Valančiaus aktualiosios publicistikos ,,Sielavartai Bažnyčios“ daigai. Leidinius žmonės godžiai skaitė, o valdžia dėl to apkaltino kunigiją, net 8 kunigai buvo suimti ir atvežti į Vilnių. Generalgubernatorius Potapovas į Kauną atsiuntė generolą Losevą vyskupo M. Valančiaus namuose atlikti kratos. Tačiau po visu namų kampus tuščiai landžiodami caro policininkai nieko nepešė. Negalint be įrodymų vyskupą bausti, juos pasiuntė į Tilžę ieškoti autoriaus ranka rašyto rankraščio. Deja, neaptiko. Kitaip ir būti negalėjo, nes Kaune suburtos pirmosios kunigų knygnešių draugijos atstovai, patys perrašinėdami atsivežtus vyskupo rankraščius, iš savo ganytojo perėmė ne tik kovingą dvasią, bet ir pogrindžiui reikalingą budrumą.
„Svarbiausias iniciatorius ir veikėjas ne tik Kauno gubernijoje, bet visame krašte tarp rusiško reikalo priešų, be abejo, yra Kauno vyskupas Volončevskis, – 1868 m. laiške būsimajam imperatoriui Aleksandrui III rašė Žemaičių ganytoją aplankęs kunigaikštis Vladimiras Meščerskis. – Ši asmenybė savo aplinkoje yra ganėtinai išskirtinė visais požiūriais. Nejučia, kai lygini šį milžinišką protą, šią per 30 metų išeitą vyskupystės bei kunigystės mokyklą, šitą miklumą, meistriškumą, įgytą išmanymą ne tik apie kraštą, bet ir kiekvieną asmenį, jame gyvenantį, ilgą praktiką pažįstant rusų administraciją, jos ankstesnius ir dabartinius atstovus, tai negabius, tai silpnadvasius, tai išsižadančius savo nacionalinių interesų baiminantis prancūziško laikraščio, tuomet, deja, supranti pernelyg aiškiai jo galią ir mūsų bejėgiškumą. Jis viską drįsta, viskam pasiryžta, mes visko bijome... Volončevskio pajėgos ganėtinai gausios ir sumaniai organizuotos bei sudaro skirtingas funkcijas apimančio vieningo politinio valdymo taisyklingą derinį.“
Rokų parapijos kūrimasis
,,Adventas – laukimas dangaus dovanos, kiekvienas paklauskim, ar vertas aš jos? Kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenybės pažinimas padėjo labiau pajusti Advento laikotarpį, jo šviesą ir gerumą, kuriais galime dalintis su kitais“, – muziejaus Svečių knygoje parašė neseniai viešėję Rokų Šv. Antano Paduviečio parapijos pastoracijos tarybos nariai, papasakoję bendruomenės augimo istoriją.
Prieš 90 metų, 1933 m., šalia Kauno–Prienų kelio plento, Kazlauskų (dabar Krušinskų) sodybos gale buvo pastatytas kryžius, prie kurio per Šeštines rokiečiai švęsdavo „kryžiavos“ dienas. Sovietiniais metais kryžius buvo nuimtas nuo postamento. 1989 m. Rokų kryžius buvo atstatytas, atgimė tradicija giedoti „kryžiavos“ dienas. Prieš 25-erius metus, 1998 m. rudenį, piečiausio Kauno mikrorajono gyventojai parodė didelį ryžtą ir atkaklumą, siekdami Rokuose įkurti katalikų koplyčią. Vaikų darželio „Rokutis“ direktorės Ramutės Stanislovaitienės, direktorės pavaduotojos Julijos Bakūnaitės, projektų kūrėjos ir vykdytojos Janinos Danielienės pastangų dėka tuščiose AB „Rokų keramika“ kabinetuose buvo įkurtas Kauno apskrities šeimos dvasinio ugdymo centras „Šeimyna“.
Nuo 1999 m. gegužės 1 d. rokiečiai „Šeimynoje“ įrengė mažą altorėlį ir čia rinkosi melstis, giedoti. 1999 m. vyskupas J. Žemaitis MIC palaimino koplyčios steigimą Rokuose. Koplyčios liturginius baldus ir kryžių sukūrė skulptorius H. Ratautas. Koplyčios meniniu apipavidalinimu rūpinosi kun. J. Raudonikio sesuo Z. Mateiča. Vargonininkė B. Gudaitytė, padedama vaikų darželio muzikos vadovės G. Bužinskienės, subūrė bažnytinį chorą. Kunigas V. Gražulevičius ir tikybos mokytoja I Marcinkevičiūtė ruošė ministrantus. 1999 m. spalio 31 d. koplyčia buvo pašventinta. Koplyčiai suteiktas Šventosios Šeimos titulas. 2004 m. kan. D. Brogio, J. Bakūnaitės, P. Radzevičiaus ir kitų aktyvių parapijiečių iniciatyva vyskupui buvo įteiktas prašymas dėl parapijos steigimo. Rokų Šv. Antano Paduviečio parapija įkurta 2005 m. rugsėjo 13 d. vyskupo Rimanto Norvilos dekretu.
Išlikusi Jono Borutos dvasios šviesa
Pasakoami apie Rokų parapijos ir bendruomenės praeitį ir dabartį, svečiai muziejui padovanojo antrą po monografijos „Laiškai iš Šiaurės“ leidinį ,„Inžinieriaus Jono Borutos dovana gyvenimui“. Pasak sudarytojos Julijos Bakūnaitės, žiupsnelis prisiminimų tik praskleis šydą, koks buvo didžiais dvasios turtais apdovanotas kraštiečio rašytojo Kazio Borutos brolis Jonas Boruta, kurio vardu pavadinta gatve praeina kiekvienas rokietis. Jis daug prisidėjo prie šios gyvenvietės planavimo, apželdinimo, gamyklos ,,Rokų keramika“ rekonstrukcijos ir aplinkos tvarkymo: „Kas jį pažinojome, supratome, kad Jonui Borutai gyvenimo iššūkius padėjo nugalėti tikėjimas Dievu, mylima šeima, bičiulių, bendradarbių palaikymas. Dažnas pasakydavo, kad inžinierius gebėjo įsijausti į kitų poreikius ir prasmingu sakiniu, žvilgsniu, kartais tyla paliudyti krikščioniškojo gyvenimo vertybes.“
Inžinieriaus Jono Borutos, buvusio Marijampolės marijonų gimnazijos abituriento, Kauno universiteto Technologijos fakulteto alumno, Karo mokyklos kariūno, 1944 m. pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvio, nuo 1947 m. Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio ( BDPS) prezidiumo nario, 1948-1956 m. Intos lagerio kalinio, vyriausiasis sūnus Jonas Algimantas Boruta (1944–2022), katalikų vyskupas, jėzuitas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikas, fizinių m. daktaras, 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2021 m. – Laisvės premijos laureatas, savo apybraižoje rašė: „... Ne mes, bet istorijos Viešpats mus moko, kad į praeitį žvelgtume, norėdami pasidalinti tuo, ką Dievas, o davė giliau ta ar kita proga išgyventi, apmąstyti. Mano tėčio šioje žemėje nueito gyvenimo kelias apima beveik visą XX a. šimtmetį. Gimęs 1915 m. iš savo tėvų ir artimųjų jis daug ką girdėjo, kas įvyko to šimtmečio pradžioje, o 1996 m. iškeliaudamas amžinybėn matė ir apmąstė XX-ojo amžiaus pabaigos ir jo mylėtos Lietuvos žmonių problemas, dėl jų sielojosi, o ne vien džiaugėsi atgauta Nepriklausomybe. Dabar, būdamas Dievo artumoje, jaudinasi kartu su mumis dėl Tėvynės ateities, ne tik laikinosios, bet ir amžinosios mūsų žmonių laimės.“
Irena Petraitienė, Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėja
