Nuotrauka – vaizdo įrašo stop kadras
Už jūsų ir mūsų laisvę!
Jūsų Ekscelencijos Lietuvos ir Lenkijos valstybių Prezidentai,
garbūs civilinės valdžios atstovai,
brangūs broliai ir seserys,
šiandien, šioje didingoje Šventųjų Stanislovo ir Vladislovo arkikatedroje Vilniuje, kuri saugo šv. Kazimiero relikvijas, menančias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės istorinę bendrystę, drauge susirinkome paminėti 1863–1864 metų sukilimo ir jo dalyvių. Prabėgus 160 metų po šių įvykių, vėl esame kviečiami semtis įkvėpimo iš šių didvyrių, kurie gūdžiais carinės Rusijos priespaudos metais drąsiai paskelbė: „nuo šios dienos nebėra nelaisvės, nes nebėra nei pono, nei bajoro, nei mužiko, nei žydo, o visi esame broliai, visiškai lygūs arba vienodi ir Viešpaties Dievo, ir mūsų brangiosios Tėvynės akyse“ (iš sukilėlių manifesto). Dievo ir Tėvynės meilės vedami jie stojo į laisvės žygį, nes jautė, kad jų pareiga liudyti tai, ką apaštalas Paulius įvardijo žodžiais „jūs esate pašaukti laisvei“ (Gal 5, 13).
Sukilimo prieš Rusijos imperijos priespaudą ir neteisybę minėjimas šiuo neramiu laiku, kai broliai ir seserys Ukrainoje kaunasi už savo laisvės išsaugojimą, įgauna simbolinę prasmę. Mums dar kartą istorija primena, kokia brangi ir labai trapi yra laisvės dovana. Už laisvę reikia kovoti. Šiandien dėkojame Dievui už laisvės stebuklą Lietuvoje, Lenkijoje ir Vakarų pasaulyje. Tuo pat metu prisimename, kad privalome saugoti laisvę, puoselėti tarpusavio vienybę bei pagarbą vieni kitiems. Tai laisvos visuomenės pagrindas.
Tačiau laisvė pirmiausia yra žmogaus dvasios būsena, jo santykio su Dievu išdava. Pasak Šventojo Rašto, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė (2 Kor 3, 17). Iš čia ateina įkvėpimas ir drąsa jos siekti ir net savo gyvybę jos labui padovanoti. Laisvė kyla iš žmogaus prigimties, protu atpažįstamo prigimtinio įstatymo. Viešpats Jėzus apie tai sako: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šių žodžių įkvėpimas lydėjo ir to meto sukilimo dalyvius. Vieno iš sukilimo vadovų kunigo Antano Mackevičiaus tardymo protokole įtraukti jo žodžiai: „Argi draudimas mokyti vaikučius katekizmo, priešinimasis blaivybės skleidimui ir dėl to kilusios įvairios represijos nebuvo aiškus įrodymas, jog Rusijos vyriausybė nesirūpina mano liaudimi, siekia jos amoralumo, taigi pražūties?“ Tai priminimas ir mums, kad žmogaus tikėjimas į Dievą yra glaudžiai susijęs su rūpinimusi Tėvynės laisve ir jos klestėjimu. Laisvė yra Dangiškojo Tėvo dovana, kad mes ją brangintume ir puoselėtume toje žemėje, kurioje buvome pašaukti gyventi.
1864 metais sukilimas buvo numalšintas, tačiau mūsų tautiečių širdyse troškimas tęsti laisvės žygį neužgeso. Jis atvedė į 1918 m. ir 1990 m. Lietuvos išsivadavimo stebuklus. Tai, kas čia įvyko, gerai atspindi 124 psalmės žodžiai: „Jeigu VIEŠPATS nebūtų buvęs mūsų pusėje, kai mus užpuolė priešai, tuomet jie būtų mus gyvus prariję. Kai jie užsidegė pykčiu ant mūsų, potvynis būtų mus nunešęs, vandenys būtų mus užlieję, šėlstanti srovė būtų mus paskandinusi. Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris nepaliko mūsų grobiu jų dantims. Ištrūkome lyg paukštis iš medžiotojo spąstų, – spąstai sulaužyti, ir mes ištrūkome. Mūsų pagalba varge yra VIEŠPATS, kuris sukūrė dangų ir žemę.“ Šventasis Raštas mums duoda aiškiai suprasti, kad laisvė ir kova dėl jos yra neatsiejama nuo tikėjimo į Dievą.
Tikintis žmogus pašauktas visuomenę kilninančiai ir civilizuojančiai misijai. Bet kuris autoritarinis režimas puikiai supranta, kad religijos laisvė yra rimčiausias jo galių apribojimas. Brandi ir nuosekli religijos laisvė apriboja totalitarizmo pagundas, suteikia žmonėms erdvę gyventi pagal savo įsitikinimus, burtis į religines ir kitas bendruomenes. Šios laisvės sukuria itin svarbias užkardas autoritarizmui. Tačiau religijos laisvė yra kur kas daugiau, nei visuomenei naudinga tolerancijos ar taikos palaikymo teisė. Gilesniu lygmeniu religijos laisvės tikslas yra ne kas kita, kaip asmens klestėjimas. Tai vertybių įtvirtinimo žmoguje aplinka.
Šiandien Bažnyčia švenčia Dievo Žodžio sekmadienį. Jau penktuosius metus popiežius Pranciškus šia proga ragina visą Bažnyčią atkreipti dėmesį į mūsų turimą brangų lobį. Dievo žodis, užrašytas Šventajame Rašte, kurį skaitome Šv. Mišiose ir kurį esame kviečiami asmeniškai apmąstyti bei juo gyventi, mums dovanoja Kūrėjo mintį apie mus, pasaulį ir mūsų gyvenimo tikslą. Jis primena, kad šis pasaulis yra Dievo projektas, kuriame žmogus pašauktas į šventumą. Jis kviečia į savidiscipliną, artimo meilę bei įsipareigojimą visuomenės bendrajam gėriui. Dievo žodis, pasak Laiško žydams, „yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Dievo žodis padovanoja Kristaus artumą, Jo įkvėpimą ir sustiprinimą, kurio taip reikia dažnai pavargusioms ir nusiminusioms mūsų širdims.
Jėzus šiandien į kiekvieną iš mūsų kreipiasi Evangelijos žodžiais: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Šie žodžiai skirti mums, mūsų valstybėms, mūsų neramiam pasauliui. Atsiversti ir tikėti reiškia su didžiausiu rimtumu priimti šį Jėzaus kvietimą gręžtis į Dievą ir šauktis Jo pagalbos. Autentiška vienybė su Dievu dovanoja ir vienybę tarp žmonių. O tai dažnai reiškia ir visuomenės saugumą nuo represijų. Šv. Jonas Paulius II yra sakęs: „Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu“ (Centesimus Annus, 46).
Žymus XIX a. prancūzų istorikas, politinis mąstytojas ir veikėjas Aleksi de Tokvilis (Alexis de Tocqueville) savo veikale „Apie demokratiją Amerikoje“ rašė: „Priversti visus žmones vieningai siekti to paties tikslo – tai žmogui būdinga idėja. Sudaryti sąlygas begalinei įvairovei, tačiau visus veiksmus suderinti taip, kad jie visi tūkstančiais įvairiausių būdų vestų į vienintelį didį tikslą, – tai Dievo idėja. Žmogui būdinga vienybės idėja kone visada bevaisė, o Dievo idėja – nepaprastai vaisinga“ (p. 747).
Tai paaiškina ir kovos už laisvę net paaukojant savo gyvybę priežastis. Jėzaus pradėta žmonijos išlaisvinimo misija vedė per Kryžių į Prisikėlimą. Tokio tikėjimo vedami sukilimo vadovai Zigmantas Sierakauskas, kunigas Antanas Mackevičius ir Konstantinas Kalinauskas didvyriškai pasitiko mirtį. Tuo metu žuvo tūkstančiai sukilėlių, kiti buvo represuoti. Tai buvo labai brangi kaina už laisvės siekį. Ją vėliau, jau sovietinės okupacijos metais, vėl sumokėjo daugybė mūsų brolių ir seserų partizanų, kalinių ir tremtinių, politinių kalinių ir rezistentų. Tai mūsų didvyriai, siekę laisvės Kristaus pavyzdžiu. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kai regime laisvės prisikėlimo rytą, suprantame, kad Lietuvos bei mūsų broliškų tautų, Lenkijos, Baltijos šalių istorijose atsikartojo Viešpaties kančios ir prisikėlimo istorija.
„Parodyk man savo kelius, VIEŠPATIE, mokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane, nes esi Dievas, mano Gelbėtojas“ (Ps 25, 4,5) Šie šiandien nuskambėjusios psalmės žodžiai tebūna ir toliau mūsų malda dangiškajai pagalbai neramiu mūsų valstybėms laiku. 1863–1864 m. sukilimas suvienijo lenkų ir lietuvių tautas laisvės kovose Rusijos imperijos okupuotose Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose. Te šiandien ši sukilimo didvyrių dvasia vėl naujai suvienija mūsų tautas tikėjimo entuziazmu į glaudžią mūsų valstybių draugystę, o ją telydi to meto sukilimo dalyvių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!“.
Vaizdo įrašą žr. mediateka.lrt.lt
