Nuotraukos – „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės
Sausio 28 d. į Atsinaujinimo dieną „Jėzau, Tu esi mūsų viltis“ Kaune gausiai atvyko ne tik kauniečių. Bendruomenės „Gyvieji akmenys“ pakviesti arti tūkstančio įvairaus amžiaus žmonių, šeimų su vaikais iš įvairių Lietuvos vietų pasirinko šį sekmadienį VDU Didžiojoje salėje kartu šlovinti, melstis vieni už kitus, klausytis konferencijų ir liudijimų, švęsti Eucharistiją.
Maldoje tądien prašyta Dievo Dvasios išlaisvinimo mokinystei bei kartu išlaisvinimo karą kenčiančiai Ukrainai bei Šventajai Žemei. Malda už Ukrainą šlovinimo intarpuose nuo scenos nuskambėjo ukrainiečių kalba. O užtarimo maldoje vienas iš renginio svečių brolis kunigas Gediminas Numgaudis OFM, be kita, pasidalijo taikos maldavimu Izraeliui bei atsiprašymo žodžiais už tai, kuo ir mūsų tauta yra nusikaltusi žydui tautai. Šio sekmadienio Eucharistijos Visuotinėje maldoje minėtos Holokausto aukos (Tarptautinė jų atminimo diena buvo išvakarėse, sausio 27-ąją), kad jas atmindama žmonija įsisąmonintų prievolę gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą.
Nieko gero čia nebus?
Konferenciją tema „Mokinystės kaina laikmečio iššūkių akivaizdoje“ vedęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pavadino susirinkusiuosius „tikėjimo namiškiais“ ir drąsino neišsigąsti dabarties sunkumų.
Ganytojas pasidalijo tėvo redemptoristo, šios tarptautinės kongregacijos ekonomo, istorija, kaip šis išsilavinęs, į gėrį linkęs žmogus atrado gėrio šaltinį Šventajame Rašte, o kartu – ir savo misiją Bažnyčioje. „Tą istoriją jis papasakojo tokiomis degančiomis akimis, kad negaliu jų pamiršti Bet juk mes visi turime tokią istoriją! Turime galią iš aukštybių, per sakramentus, pirmiausia per Krikštą!ׅ“ – liudijo savo patirtį arkivyskupas.
„Mūsų krikščionių bendruomenei reikia tokio išlaisvinimo, nes esame išsigandę, nusiminę, nuliūdę ir kartais sakome: nieko gero čia nebus. Mus taip pat pagauna pasaulio dvasia, kuri spaudžia nusiminti. O Jėzaus žodžiai buvo nebijokite, aš nugalėjau pasaulį“, – sakė arkivyskupas, be kita, atkreipdamas dėmesį ir į „Jėzaus pagautą“ bei „viltimi nepaimamą“ apaštalą Paulių, kaip jis ramino draugus audros blaškomame laive.
„Šiandien Vakarų šalyse tikėjimas, statęs katedras, universitetus, kūręs kultūrą ir civilizaciją, atrodo išsikvėpęs“, – kalbėjo arkivyskupas pabrėždamas, jog sustiprinti tikėjimą šiandien reiškia gelbėti ir kultūrą, gelbėti visuomenę. Šiai misijai labai reikia tikėjimo liudijimo.
Į konferencijoje aptartus didžiausius dabarties iššūkius – tiesos reliatyvizmą, žmonių patiriamą vienišumą – raginta atsakyti maldos gyvenimo disciplina, tiesos liudijimu, bendruomeniškumo stiprinimu.
Ne išmokti, bet sekti Jėzumi
Tarp šių pranešimų, čia pat atliepiant paraginimą liudyti, vyko įprasta Atsinaujinimo dienos programos dalis – Liudijimų suolelis. Šį kartą pasidalyti asmenine tikėjimo istorija sėdo brolis Gediminas OFM bei „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės nariai.
Mindaugas, atsivertęs po visiško Bažnyčios neigimo, „susitvarkęs sakramentus“, tapo Jėzaus perkeistas neįprasto susitikimo su vargšu žmogumi, kuriam teko pagelbėti Kūčių vakarą. Tapusiam bendruomenės nariu Mindaugui svarbiausia ne išmokti, bet sekti Jėzumi. Tas pasiryžimas padeda jam kaskart po darbų savaitės savaitgalį vėl atsidėti „Gyvųjų akmenų“ misijoms.
Daiva, užaugusi tikinčioje penkių vaikų šeimoje, nuo tikėjimo atitolo tapusi studente. Gyvenimas, atrodė, vis blogėjo. Patyrė skyrybas. Tik sugrįžus prie Dievo, jį patyrus kaip mylintį Tėvą, gyvenimas ėmė tarsi kilti aukštyn. Nors sutikusi kitą vyrą, ji negalėjo gauti išrišimo, labai džiaugėsi Bažnyčios palaiminimu.
Brolis Gediminas buvo ieškantis, dvasios alkstantis jaunuolis. 17-os tapė Biblijos paveikslėlius. Liudytojas prisiminė savo, dar jaunuolio, padarytą pasiryžimą sudegti tarsi smilkalui ant Viešpaties altoriaus – šis pasiryžimas jį tebelydi ir šiandien. Nors patyrė sielvartą, kai iš jo norėta atimti galimybę tapti kunigu, visa gydė Dievas, kuris sakė: „Aš esu tavo Tėvas.“ Šiandien brolis Gediminas suvokia savo pašaukimą vis giliau atsiverti Dievui, Jo Dvasiai.
Rūta pasidalijo apie dvi – troškimo ir pasišventimo – patirtis savo mokinystėje. Prieš 30 metų ji išgyveno stiprų, jaunatvišką atsivertimą, norą tarnauti Dievui. Tada paliko profesinį gyvenimą ir įsiliejo į Bažnyčios misiją. Mokinystė, kilusi iš entuziazmo, vėliau tapo išbandyta: gal sugrįžti į saugų darbą universitete? Pasak Rūtos, kai pasiryžo surizikuoti su Dievu, atėjo ramybė ir džiaugsmas.
Ar pasirūpinote savo Sužadėtine? Ar užtarėte ją?
Antrojoje renginio konferencijoje tema „Jaunikis ir Jo Sužadėtinė – vestuvių belaukiant“ kalbėjęs kunigas brolis Gediminas Numgaudis OFM atkreipė dėmesį, jog Jėzus naudojo daugybę palyginimų, simbolių, ženklų, kad papasakotų tautai apie didžius Dievo darbus, apie tą gyvenimą, į kurį ji buvo pašaukta.
Vienas tokių palyginimą – apie dešimt mergaičių (iš Evangelijos pagal Matą, 25, 1–13), kurios su žibintais ėjo pasitikti jaunikio. Brolis Gediminas pakvietė renginio dalyvius pamėginti atsitraukti nuo savęs ir labiau įsimąstyti į simbolius, veikėjus (žibintai, alyva, laukiančios mergaitės, sužadėtinė, jaunikis). Evangelijos pasakojimas buvo aptartas tuometės žydų kultūros, papročių kontekste drauge dalijantis mintimis apie išrinktosios tautos, o ir mūsų ištikimybę Sandoros Dievui; apie Krikšto liturgijoje uždegtus ir (ar perduotus jaunajai kartai?) mūsų tikėjimo žibintus; apie darbus, kurie kaip aliejus (ar pasidalytas su kitais?) padeda tikėjimui gyvuoti, šviesti kitiems.
Išrinktoji tauta, Dievo pasirinktoji Sužadėtinė, pasak Atsinaujinimo dienos svečio, daugybę kartų sulaužė ištikimybę, nesilaikė pažadų, atkrito į stabmeldystę, paleistuvavimą, kitas nuodėmes, tačiau Dievas daugybę kartų jai atleido, visada liko ištikimas.
„Bažnyčia – Sužadėtinė – dažnai užmiršta savo Sužadėtinį – Jėzų – ir džiaugiasi pati savimi“, – be kita, kalbėjo brolis Gediminas, atkreipdamas dėmesį, jog Dievas kalba apie „ištikimą Izraelio likutį“. Ar sugrįžęs Jėzus nepaklaus mūsų: ar pasirūpinote savo Sužadėtine? Ar jūs ją užtarėte?
„Kai tu pažįsti Dievo meilę, pradedi kovoti už tai, ką myli“, – sakė brolis Gediminas, pastebėdamas, jog mes norime priimti tik Bažnyčios palaiminimus, bet nepriimame jos su visomis jos klaidomis, nuodėmėmis. Pasak brolio pranciškono, jei mes visi šventi, tai kur Kristaus nuopelnai? Susirenkame Bažnyčioje būdami nusidėjėliai, ir niekas kitas negali mūsų nuplauti, kaip tik Jėzus, tą padaręs jau Golgotoje. Ar esame / būsime tik svečiai vestuvių pokylyje, ne daug ką nuveikę dėl Jo Sužadėtinės?
Ar esame tie, kurie turime viltį?
Sekmadienio Eucharistijai vadovavęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį į Jėzaus Asmenį, dovanojantį žmogaus gyvenimui perspektyvą link amžinojo dangaus Karalystės džiaugsmo.
„Tai yra mūsų vilties pagrindas, iš čia kyla bendrystės džiaugsmas“, – pabrėžė arkivyskupas, šia proga padėkodamas Atsinaujinimo dienos rengėjams – bendruomenei „Gyvieji akmenys“ bei visiems dalyviams, kurie atsiliepė į kvietimą susirinkti garbinti Dievo.
Ir vėliau homilijoje ganytojas pabrėžė Jėzaus autoritetą. Jis veikė kaip turintis galią. Jėzaus žodis yra tiesus, lemiamas, paskutinis. Tai kartu veiksmas – laisvinantis ir gelbėjantis. Kai žmogus yra gilioje vienybėje Jėzumi, jis taip pat įgauna galios. Šv. Jonas Paulius II su didžiule galia ir autoritetu kalbėjo apie laisvę, apie žmogaus, kuriame slypi Dievo paveikslas, orumą. Tai darė įtaką pasaulio likimui.
„Žinia mums šiandien – mes turime būti Jėzaus bičiuliai. Jėzus sakė: „Aš jus draugais vadinu.“ Artima bendrystė su Juo mums duoda galią ir autoritetą kalbėti ir dovanoti pasauliui viltį“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas apie uždavinį būti misionieriais mūsų išvargusiame, sukrėstame pasaulyje. Pasak ganytojo, tokioje realybėje turime mokytis gyventi ir liudyti. Jei pasimesime būdami krikščionys, tai ar turime viltį? Nešdamas Jėzaus ramybę, viltį, prisidedu prie išgelbėjimo darbo brolių ir seserų savo aplinkoje, šeimoje, darbovietėje, bendruomenėje.
Kita Atsinaujinimo diena vyks balandžio 21-ąją.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
