Nuotraukos – Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotraukos
Gausus, dviejų grupių Šiaulių Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų būrys Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje Kaune apsilankė vasario pradžioje, netoli esant Vasario 16-ajai, kuri pagal senąjį kalendorių būtų vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1975) gimimo diena. Ne už kalnų ir 2026-ieji, kuriuos, minint 225-ąsias jo gimimo metines, aukščiausiu lygiu nutarta paskelbti M. Valančiaus metais. Vyskupo Motiejaus Valančiaus Kauno laikotarpis (1864–1875) yra ne mažesnės svarbos už pirmąjį. Nors ir prievarta iš Varnių atkeltas, sekamas, dažnai visokiomis baudomis baudžiamas, ganytojas nepasidavė. Jis rado naujų neviešos veiklos ir kovos formų, pasireiškė kaip slaptųjų mokyklų organizatorius, lietuvių originalios didaktinės prozos ir aktualios krikščioniškosios publicistikos pradininkas, kunigų knygnešių draugijos kūrėjas – XIX a. dvasinis autoritetas.
Audrą sukėlęs vysk. M. Valančiaus ganytojiškasis laiškas
Prieš 160 metų, 1864-aisiais, numalšinus 1863 m. įsiliepsnojusį sukilimą, Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, turėjęs įsakymą bet kokia kaina numalšinti sukilimą ir, kaip žinoma, užsitarnavęs Koriko vardą, telegrafavo: iš Kauno atvykusio vyskupo Valančiaus neišleisti ligi atskiro nurodymo, paskirti slaptą priežiūrą ir duoti jam darbo. Todėl be jokių užuolankų Žemaičių ganytojui pranešė, kad su kapitula, konsistorija bei seminarija iš Varinių teks išsikelti… Kokio didelio skausmo buvo pilna vyskupo širdis, kokiuose apmąstymuose jis buvo paniręs, kokia buvo jo savijauta, carinei valdžiai griežtai pareikalavus ganytojiškojo laiško, o tiksliau – sukilimą smerkiančio pareiškimo, galima suprasti perskaičius jo čia, šiuose namuose, rašytame dienoraštyje „Pastabos pačiam sau“: „Sutikau ir daviau tiek, kiek jau buvo davęs gubernijos bajorų vadas (maršalka) ir visi apskričių vadai. Dėl to provincijoje mane kaltino nepatrijotiškumu. Tačiau tuo laiku kitaip pasielgti negalėjau.“
Ką vyskupas tame dideles audras sukėlusiame aplinkraštyje rutuliavo? Rašyta: „Atsiduokit visiškai ant mylystos ir mielaširdystės aukščiausios mūsų krašte vyresnybės, kuriais Šviesiausias ciesorius pavedė macę dovanoti visiems, kurie pametę ginklus, parodys tikrą gailestį ir maldaus pasigailėjimo...“ O carui Aleksandrui II tuo pačiu metu rašytame laiške prašo „palengvinimo katalikų gyventojų nepakenčiamo likimo pavestoje man vyskupijoje“. Ką į tai atsakė Aleksandras II? Ogi užrašė piktdžiugišką pastabą: „Nors po jo laišku, rašyto man, jo nuoširdumu netikiu, šį faktą laikau reikšmingu ir negaliu nesidžiaugti, kad jis buvo priverstas padaryti tokį viešą pareiškimą vyriausybės norima dvasia?“ Ir persiuntė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui, pas kurį kviečiamas vysk. Valančius atvykęs rado „…dalykus atsimainiusius: prisiklausiau visokių grasinimų, žadėjo man Kamčatką ir kartuves…“ Vyskupo raštą Muravjovas ištaisė, prikaišiojo savo pataisų ir plačiai paskleidė Lietuvoje.
Kilo didelė audra. Iš vienos pusės, caro valdžia jį laiko dviveidžiu ir savo priešu, iš kitos – piktinasi sukilėliai. M. Valančiaus ganytojiškasis laiškas buvo išverstas į prancūzų kalbą ir nusiųstas į Romą. Lvove leidžiamame laikraštyje „Czas“ įdėtas Tautinio Lietuvos vykdomojo komiteto Vilniuje atviras laiškas, kuriame stebimasi, kaip vyskupas taip galėjo rašyti. Matyt, buvo žiauriai verčiamas: „Jūsų žmonės herojiškai kovoja jau 8 mėnesius, negaudami jokios pagalbos… Tai šventa kova dėl nepriklausomybės, o jūs ją vadinate skausmingais vargais…“ Kitas spyglys – vysk. Valančiui per iškilmingus pietus įteiktas grasinantis laiškas-paskvilis: „Užsivilk sau popo ryzą, nes toliau, jei taip nebosi, ant sausos šakos kabosi.“ Vyskupas to laiško neslėpė, rodė svečiams ir leido jį nusirašyti.
1864 m. Žemaičių vyskupijos delegacijai, atnešusiai būtiną ištikimybės carui adresą, Muravjovas prabilo ramesniu tonu, liepdamas vyskupui pranešti, jog tegul dėl norimų užtarti kunigų kreipiasi į jį per išrinktą komisarą. Pačiam gubernatoriui vysk. Valančius taip rašęs: „Jei teisybė neleidžia dovanoti kunigams jau suimtiems, tai prašau padaryti palengvinimą nors įtariamiems, neareštuojant jų. Nebeareštuodamas kunigų, Tamsta nepakenksi savo sumanymams, žmonės gi nebeturės priežasties raudoti.“
Nuolatinis vysk. Valančiaus rūpinimasis suimtais kunigais padrąsino rusų vyriausybę kreiptis su pasiūlymu pranešti, kurie kunigai yra nusikaltę arba kurie jai politiškai nepatikimi. Aišku, toks su aukšto katalikų dvasininko pareigomis nesiderinantis pasiūlymas buvo ryžtingai atmestas. Vyskupas tik patikino vyriausybę, jog dvasininkija jokių įstatymui priešingų nusistatymų neugdanti, apie jokius kurstymus negalvojanti ir tik trokštanti vesti žmones tiesos ir doros keliu prie Dievo. Tačiau Kauno gubernatorius N. Muravjovas atkirto: „Vilniaus generalgubernatorius, matydamas, jog Tamsta vengi nurodyti savo vyskupijos kunigus, pavedė pranešti Tamstai, jog ateityje už visokią politinę neištikimybę Žemaičių vyskupijos kunigų turės atsakyti vyskupijos vyresnybė.“
1864 m. Kaune, kur stabtelėjo pakeliui į Vilnių, netikėtai gavo žinią pasilikti čia. Kodėl? Į Kauną iš Varnių perkeliamas vyskupijos centras. Čia, Kauno gubernijos centre, tikėtasi, bus lengviau sutramdyti Žemaičių ganytoją. Per 1964 m. „didįjį kraustymąsi“ iš Varnių kartu su visa kurijos raštine Kauną pagaliau pasiekė ir pamėgtas vyskupo Motiejaus rašomasis stalas. Ištiesęs ranką parodė – čia, palangėje, pastatyti, kad, pakėlus galvą nuo balto popieriaus lapo, žvilgsnis atsiremtų į Šv. apaštalų Pero ir Povilo bažnyčios raudono mūro sienas, kad, skaičiuojant ant pastogės atskridusius balandžius, nušvistų į septintą dešimtį metų įkopusio dvasininko siela, suktųsi ir aukštyn kiltų minčių srautai… Augustinų vienuolyno buvusiame magistro name išdžiūvus neseniai perdažytoms ir maldomis prisodrintoms sienoms ir visai neblogai čia įsikūrus, atrodo, kad lygesnį ritmą pagavo ir vyskupo širdis – kaip toji raibaplunksnė balandėlė sparnus ėmė skleisti ir nauja kovos už katalikų tikėjimą dvasia.
Kauno arkivyskupo kardinolo V. Sladkevičiaus kancleriu buvęs Šiaulių vyskupas E. Bartulis
Įvairių profesijų žmonės lanko Trečiojo amžiaus universitetą, tačiau visus juos jungia aktyvi gyvenimo pozicija, neslūgstantis troškimas geriau pažinti Bažnyčios ir tautos istoriją. Tarp atvykusių šiauliškių ne vienas dalyvavo 1993 m. rugsėjo 7 d. Kryžių kalne popiežiaus šv. Jono Pauliaus II aukojamose šv. Mišiose, daugelis gerai atsimena kardinolą Vincentą Sladkevičių. Visa grupė nudžiugo, sužinojusi, jog šiuose namuose darbavosi ir vėliau lankydavosi Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
,„Jis yra žmogus, kuriam tikėjimas – džiaugsmas, o toks labai reikalingas Bažnyčiai“, – taip 1999 m. pabaigoje kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius apie Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį pasakodamas, kodėl jį buvo pasikvietęs dirbti kurijos kancleriu.
Ekscelencija Eugenijus taip pat yra dalijęsis savo atsiminimais: „Kardinolą Vincentą Sladkevičių aplankiau 1989 metais, kai jis dar gyveno Kaišiadoryse. Tada buvau Deltuvos parapijos klebonas. Parapijiečiai, sužinoję, jog ketinama mane iškelti į Kauną, nenorėjo išleisti, rašė įvairius raštus. Todėl nuvažiavau pas kardinolą pasitarti. Jis tada patarė laikytis ramiai, truputį palaukti. Praėjus pusmečiui, buvau paskirtas Kauno Šv. Petro ir šv.Pauliau arkikatedros bazilikos administratoriumi. Arkivyskupijos kurija tuo metu buvo dar Vilniaus gatvėje. Kardinolui, Kauno arkivyskupui Vincentui Sladkevičiui ten nešdavau ataskaitas, sąskaitas. Eminencija katedroje kasdien aukodavo šv. Mišias. Tuo metu komuniją dalydavo Švč. Sakramento koplyčioje, būdavo labai daug žmonių, susidarydavo spūstis. Drauge su Eminencija tarėmės, ką daryti, kad žmonėms priimant Švenčiausiąjį būtų išlaikyta rimtis ir susikaupimas. Tada pasiūliau komuniją dalyti tikintiesiems ne klūpant koplyčioje, o stovint eilute po du išsirikiavus. Eminencija pasvarstęs šį pasiūlymą priėmė.“
Vėliau, 1990 m., kun. E. Bartulis buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu. Iš Vilniaus gatvės kurija buvo perkelta į Valančiaus gatvės 6 namą, kuriame, kaip žinome, 10 metų gyveno vysk. M. Valančius. Apžvelgdamas šį jo tarnystės laikotarpį vyskupas Eugenijus pasakojo:
„Kardinolas, įpratęs visą gyvenimą gyventi nedideliuose nameliuose, manė, kad jam čia bus per daug vietos, darbui ir poilsiui pasirinko patį mažiausią vidurinį kambarį. Jis džiaugėsi, jog kambariai šviesūs, saulėti, langai į arkikatedros pusę. Šalia miegamojo ir darbo kambario buvo vietos kardinolo bibliotekai, kurioje gausu lenkų, vokiečių, anglų, lotynų, italų, latvių kalbomis leistų knygų. Už bibliotekos buvo įkurta svetainė, svečių priimamasis, apstatytas iš Vilniaus gatvės atvežtais baldais. Darbo dieną pradėdavome šv. Mišiomis šalia svetainės esančioje koplyčioje. Eminencija džiaugėsi jos įrengimu, ypač mėgo staliaus dailiai sukaltą klauptą. Koplyčią papuošėme kardinolui dovanota Fatimos Marijos statula. Po pusryčių prasidėdavo intensyvi darbo diena, nes plaukdavo srautai žmonių. Tuo metu kardinolą lankydavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai, neretai politikai Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Algirdas Saudargas ir kiti. Visus jis priimdavo džiugiai, maloniai. Pasikalbėję su kardinolu žmonės švytėdavo džiaugsmu, sakydavo, kad jis šventas žmogus. Dėl Lietuvos reikalų, dėl blokados, dėl politinės įtampos, blogėjančios ekonominės padėties Eminencija sielodavosi... Kanclerio pareiga lydėti kardinolą vizitacijų metu. Įspūdingai jį sutiko Šiauliuose. (Toje pačioje miesto aikštėje, praėjus šešeriems metams, kai tapau Šiaulių vyskupu, buvau sutiktas ir aš.) Eminenciją teko lydėti į Rygą, į Latvijos kardinolo J. Vaivodo laidotuves. Jie abu buvo susitikę V. Sladkevičiaus tremties laikais. Per laidotuvių apeigas Eminencija žodį tarė latviškai. Iki tol nebuvau girdėjęs jo kalbant latviškai, nors žinojau, kad mūsų kardinolas moka ne vieną kalbą...“
Irena Petraitienė
