Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija švenčiant Švč. M. Mariją, Dievo Gimdytoją (2013 01 01)
Paskelbta: 2013-01-03 16:20:24

 Dievo Gimdytoja – kelrodė į Jėzų

Pradėdami Naujuosius metus, ateiname pas Viešpatį paprašyti jo palaimos 2013 metais. Bažnyčia šia proga meldžiasi psalmės žodžiais: „Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo“ (Ps 66).

Naujųjų metų pirmoji diena yra skiriama pagerbti Švč. Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Ši tikėjimo tiesa buvo iškilmingai patvirtinta Bažnyčios Efezo Susirinkime. Ši tikėjimo tiesa netvirtina, kad Marija yra aukščiau už Dievą, bet sako, jog ji yra Jėzaus Kristaus – Dievo ir žmogaus – Motina.

Bažnyčia, skirdama Dievo Gimdytojai pirmąją metų dieną, skatina mus per visus metus atidžiai žvelgti į šią Mergaitę ir Motiną ir mokytis iš jos tikėjimo, meilės ir pasitikėjimo Dievu.

Marija buvo gilaus tikėjimo moteris. Jos tikėjimo kelionė nebuvo pabarstyta rožių žiedais; dažniau – spygliais. Kokio didelio tikėjimo reikėjo, stovint po savo Sūnaus kryžiumi ar jį mirusį laikant ant rankų. Galime tik įsivaizduoti, kokiu svoriu slėgė ją mintis: kodėl taip įvyko? Kodėl dangaus Tėvas neatsiliepė, kai jos Sūnus ant kryžiaus dejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Marijos gyvenimas buvo pažymėtas gražiausia meile. Šios meilės šviesoje prabėgo Jėzaus vaikystė ir jaunystė iki visiško žmogiškojo subrendimo. Iš savo Motinos jis mokėsi mylėti visus žmones ir jais rūpintis.

Marijos gyvenime aiškiai matomas tvirtas pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Nuo Marijos pirmojo žodžio: „Tebūnie tavo valia“ iki užmigimo Viešpatyje matome jos nepalaužiamą pasitikėjimą Dievo vedimu. Sunkiausiais ir migločiausiais gyvenimo momentais ji nesvyruoja, nesiblaško, bet eina ten ir daro tai, kur įžvelgia Dievo valią.

Pirmąją Naujųjų metų dieną Marija, Jėzaus ir mūsų Motina, stovi tarsi kelrodė, rodanti gyvenimo kryptį. Ta kryptis – jos Sūnus Jėzus Kristus, kurio kasdien turime ieškoti, prie jo glaustis, iš jo mokytis ir į jį sudėti savo troškimus.

Neklysdami galime teigti, kad Marija rodo į tai, kur lengviausia rasti jos Sūnų. Tai Dievo žodis ir ypač Eucharistija. Jėzus Kristus prieš savo kančią įsteigė Eucharistijos sakramentą ir paliepė tai daryti jo atminimui. Mišios yra Jėzaus paliktas sakramentas, juo naudodamiesi labiausiai susivienijame su Dievu.

Mūsų dėmesys Eucharistijai neturi apsiriboti tik dalyvavimu sekmadienio Mišiose. Katalikų Bažnyčioje yra plačiai paplitusi labai brangi pamaldumo forma – Švenčiausiojo Sakramento adoracija, ja garbinant eucharistinį Jėzų.

Lietuvos vyskupai pritarė pačių tikinčiųjų iškeltai minčiai, kad Tikėjimo metų proga be pertraukos visus metus Lietuvos bažnyčiose vyktų Eucharistijos adoracija. Šią adoracijos estafetę perims visos Lietuvos parapijos.

Adoruodami Eucharistiją tikintieji yra įpratę giedoti ar garsiai melstis. Tai pagirtina praktika, tačiau, norint iš adoracijos gauti daugiau naudos, reikia daugiau laiko skirti tyliai maldai. Sėkmingiausia adoruoti turint su savimi Šventąjį Raštą, kuris skaitomas, o paskui tylomis mąstoma ir klausiama savęs, ką man šią valandą pasakytų Jėzus. Tokia tylos malda adoracijoje yra labai brangi. Tikrai verta pabandyti su Šventuoju Raštu eucharistinio Jėzaus akivaizdoje pabūti ilgesnį laiką, nes tyloje Dievas mums gali pasakyti labai svarbių dalykų, kuriuos užgožia skubėjimas ir gyvenimo triukšmas.

Tikėjimo metų svarbiausias tikslas – mums patiems paaugti tikėjime. Bažnyčia turi tūkstantmetę patirtį, kad tikėjimas auga, kai žmogus rūpinasi gera malda ir šiam tikslui nepagaili laiko. Švenčiausiojo Sakramento adoracija yra Dievo padovanotas laikas, kai galime nurimti ir pabūti jo akivaizdoje, pasakant jam, ko mums reikia, ir klausantis, ką jis pasakys mums.

Nuolatinė adoracija bus puiki proga melstis už Lietuvos dvasinį atgimimą, už Bažnyčią ir kitomis svarbiomis intencijomis. Matome daugybę suglumusių, gyvenimu nusivylusių ir kenčiančių žmonių. Matome, kaip atsakingi valstybės žmonės sunkiai susidoroja su jiems patikėtomis pareigomis. Matome, kad net Bažnyčioje kunigams ne visada pasiseka būti gerais Evangelijos liudytojais. Šventosios Dvasios parama yra reikalinga be išimties visiems žmonėms. Kur kitur, jei ne Eucharistijos adoracijoje, galėtume Dievui išsakyti savo prašymus ir troškimus?

Ne kiekvienas žmogus galės nuvykti į bažnyčią ir dalyvauti tenai vyksiančiose adoracijoje. Tačiau šitai vaisingai galima atlikti ir namuose, ypač kai sergama ar dėl senatvės nepajėgiama nueiti į bažnyčią. Reikia tik pasiskirti laiką, kad mums niekas netrukdytų, ir melstis panašiai kaip ir bažnyčioje, tik dvasiniu būdu.

Dvasinės adoracijos metu galima kalbėti Rožinį, apmąstant jo paslaptis. Juk Rožinis yra trumpa Evangelija, mums pristatanti visą Jėzaus gyvenimą nuo motinos įsčių iki garbingo įžengimo į dangų! Dvasinė adoracija užbaigiama prašymu, kad Viešpats palaimintų patį adoruotoją, visus Lietuvos žmones, o ypač tuos, kurie mums yra artimi ir brangūs.

 

 

Ganytojo žodis

Mergelės Marijos kvietimas Šiluvoje garbinti Sūnų aktualiai skamba ir šiandien. Turime dovanoti laiką, pastangas, kitaip tariant, „arti“ dėl Jėzaus reikalų, kad pasaulis keistųsi į „geresnę savo versiją“, kad Dievas būtų mūsų pačių gyvenimo centras. Tik tuomet ateina Dievo dovanota tikroji ramybė.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune