Dievo ieškojimas
Rytų išminčiai atvyksta į Jeruzalę, ieškodami gimusio Karaliaus. Jie teiraujasi: „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 1–12). Tačiau jie net nenujaučia, kokią audrą sukels jų klausinėjimas. Jeigu jie būtų buvę labiau informuoti apie karaliaus Erodo liguistą įtarumą ir nepaprastą žiaurumą, susidorojant su konkurentais ar net įsivaizduojamais priešais, vargu ar būtų drįsę klausinėti apie gimusį karalių.
Rytų išminčių kelionė į Jeruzalę ir gimusio karaliaus ieškojimas atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad Dievo turi būti ieškoma. Dievas yra nematomas mūsų akims, todėl žmogus jo ieško protu ir širdimi. Jei Dievas žmonėms matomai apsireikštų, tuomet jie būtų priversti nusilenkti jo didybei ir netektų brangiausio turto – laisvės. Tačiau Kūrėjas nori laisvai jo ieškančių ir mylinčių žmonių. Ieškodamas Dievo, žmogus parodo savo gerą valią, kad jam rūpi tiesa ir gėris.
Ar lengva žmogui patirti Dievo buvimą? Tautų tyrinėtojai sutartinai tvirtina, kad visais amžiais visose tautose turėtas Dievo suvokimas, nors kartais tas pažinimas būdavo labai primityvus. Pirmoji Dievo paieškų sąlyga– tai doras gyvenimas. Šventajame Rašte ne kartą randame žodį „teisus“, kuriuo apibūdinami nepriekaištingo elgesio žmonės. Teisus Abraomas, teisus Jobas, teisus Juozapas. Šitokie žmonės lengviausiai suranda kelią pas Dievą.
Nors Dievo nematome, tačiau jo pėdsakai pasaulyje yra labai ryškūs. Reikia tik atidžiau pasidairyti po visatą ar po mūsų gražią Žemės planetą. Tiesiog apstulbina matomas grožis ir gamtoje esantis tikslingumas. Tai matant savaime kyla klausimas, kuo visa tai galima paaiškinti: atsitiktinumu? Aklomis gamtos jėgomis? Protingo Kūrėjo buvimu?
Mąstantis žmogus, stebėdamas jį supantį pasaulį, save patį, ieškodamas atsakymų į iškylančius klausimus, artėja prie Dievo pažinimo. Todėl nestebina, kad daugelis visatos ir gamtos tyrinėtojų buvo ir yra tikintys žmonės. Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad gamtos dėsniai rodo „tokį protą, kad, palyginus su juo, visas žmonių sistemingas mąstymas ir veikla tėra nereikšmingas atspindys“. Ar ne tą patį skelbia apaštalas Paulius, sakydamas: „Jo (Dievo) neregimos ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20).
Tačiau apie Dievą daugiausia mes sužinome iš jo paties Apreiškimo. Apaštalas Paulius patyręs Dievo apsireiškimo malonę rašo: „Apreiškimu man buvo atskleista paslaptis, <...> kuri ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams; pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“ (Ef 3, 3–6).
Tačiau ne visi žmonės suranda Dievą. Sunkus klausimas: kas sukliudo kai kuriems žmonėms rasti Dievą? Atsakymas nevienareikšmis. Yra gerų žmonių, kurie, nors ir nelaiko save ateistais – visiškai atmetančiais Dievą, tiesiog nežino, ar yra Dievas, ar jo nėra. Kitaip yra su tais, kurie kategoriškai atmeta Dievo idėją ir net prieš ją kovoja. Po Spalio revoliucijos karingasis ateizmas buvo sovietinės valstybės politikos svarbi dalis. Jos baisias grimasas matėme ir Lietuvoje. Ateizmo propagandai buvo metamos didžiulės lėšos ir žmogiškos pastangos. Netrūksta šių žmonių ir šiandien, tik jie dažniau kovoja ne prieš Dievo idėją, bet prieš ją nešančią Bažnyčią. Jie mėgsta tvirtinti, jog atmetą ne Dievą, bet Bažnyčią.
Pati palankiausia terpė atsirasti ir vešėti Dievo buvimą neigiančiai minčiai yra žmogaus puikybė, kūniškumas, sąžinės nepaisymas ir egoizmas. Kodėl Erodas išsigando? Jis buvo tironas ir mylėjo tik save. Pasaulio istorija nestokojo panašių tironų – žmonių, pražudžiusių milijonus nekaltų žmonių. Nedorai gyvenant, tikėjimas į Dievą yra pasmerktas sunykti. Bėgant nuo savo sąžinės, pabėgama ir nuo Dievo.
Ne mums nustatyti, kaip Dievas turėtų apsireikšti, tačiau nuolat reikia būti atviriems tikėjimo dovaną priimti. Kad žmogus pradėtų tikėti, jis turi taip gyventi, jog mintis apie Dievą ne gąsdintų jo, bet džiugintų. Popiežius neatsitiktinai šiuos metus paskelbė Tikėjimo metais. Sekuliariajame pasaulyje ypač svarbus Dievo ieškojimas. Mes visi esame kelyje, kuriame tikėjimas gali augti ir tvirtėti, tačiau reikia mūsų pastangų.
Reikia dėkoti Dievui už visas aplinkybes, kurios mus artina prie Dievo pažinimo. Gal tai geri mūsų tėvai, mokytojai ar draugai. Išgyvendami pasaulio grožį ar sutiktus gerus žmones, mes galime išgyventi paties Dievo artumą.
„Paskui jie davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“ Tai, ką padarė Išminčiai, privalo padaryti kiekvienas tikintis žmogus. Jeigu suradome Dievą, tuomet negalime likti jam abejingi, bet turime jį mylėti, jam už viską dėkoti ir jį šlovinti. Visa tai yra mūsų dovanos mūsų Karaliui ir Viešpačiui.
Tuojau diakonas Darius priims kunigystės šventimus. Į kunigystę jį taip pat vedė kažkokia žvaigždė. Be jos joks vyras nesiryžtų paaukoti savo gyvenimą Dievo ir žmonių tarnystei. Priimant kunigystės šventimus, Dievui paaukojama labai daug: atsisakoma savos šeimos, pasižadama būti ištikimas Bažnyčiai, pasižadama rūpintis žmonių išganymu, prisiimamas ir galimas pasaulio priešiškumas – daug ką reikės pakelti dėl meilės Jėzui ir žmonėms. Ar tai bus sunku? Ir sunku, ir lengva. Jeigu mylima, niekuomet nėra sunku, bet jei per nelaimę kunigas pradeda save mylėti labiau už žmones, tuomet jo tarnystė gali būti labai sunki ir pavojinga. Todėl maldoje palinkėkime naujajam kunigui, kad jo gyvenime niekada nepristigtų meilės žmonėms, kuriems jis tarnaus, vesdamas juos artyn prie Dievo.
