Nuotraukos – Tomo Jundulo
Varpų skambesys ir velykinės procesijos aplink bažnyčias pirmosiose ankstyvosiose šv. Mišiose ženklino Viešpaties Prisikėlimo sekmadienį.
Velykų sekmadienio Mišios ankstyvą rytmetį ir Kauno arkikatedroje prasidėjo pagal labai seną, bet Lietuvoje nenutrūkstančią tradiciją einama procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu aplink šventovę tris kartus.
Kristaus pergalės džiaugsmas pavasariu alsuojantį rytmetį tapo regimas ir pasidalytas už šventovės durų, paskelbtas ir paliudytas miestui, jog švenčiame patį svarbiausią žmonijos istorijos įvykį – Kristus kėlės, mirtis ir tamsa nugalėta!
Pasibaigus procesijai palaiminimu Švenčiausiuoju Sakramentu apie Velykų ryto įvykius prieš du tūkstančius metų – tuščią kapą, įtikėjusius mokinius – šį rytą pasakojo diakono paskelbta Evangelija pagal Joną (20, 1–9).
„Kaip svarbu vėl naujai išgirsti šią nuostabią žinią ir švęsti drauge Velykų džiaugsmą! Dievo gailestingumas buvo parodytas mums, žemės keleiviams, kad pradžiugtų mūsų širdys, kad sustiprėtų mūsų viltis, apie kurią Tikėjimo išpažinime sakoma: „laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo.“ Mums Velykų žinia yra tarsi vaistai. Ji gydo mūsų nerimastingas širdis ir patvirtina, kad šis gyvenimas, nors pažymėtas įvairių išbandymų ir kančios, mus veda į vaizduotę pranokstančią tikrovę – amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Dievas įžengia į pasaulio istoriją, prakalbina mus Kristaus Prisikėlimu ir padovanoja amžinybės paguodą kiekvienam iš mūsų. Pasak šv. apaštalo Pauliaus, „mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje“ (2 Kor 5, 1)“, – sakė homilijoje iškilmių liturgijai Velykų sekmadienio rytą vadovavęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Arkivyskupas, be kita, atkreipė dėmesį, jog Prisikėlęs Viešpats žmonijai dovanoja malonę prisiliesti prie gyvojo Dievo slėpinio. Apaštalui Tomui, vis dar abejojančiam, ar šis tikrai mato savo Mokytoją gyvą, o ne miražą, Jėzus taria: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27).
Pasak ganytojo, per Kristų Dievas leidžiasi būti paliečiamas. Kaip meilė ieško prisilietimo, taip Dievas, būdamas Meilė, ieško būdų, kad žmogus galėtų prie Jo prisiliesti. Mes, krikščionys, esame kviečiami įkūnyti Dievo meilę, kad ji taptų regima.
Homilijoje pasidalyta žinia apie artėjantį 2025 metų Jubiliejų Bažnyčioje bei šiuos Maldos metus. Drąsinta neapleisti maldos, kad ir mūsų širdys patirtų Prisikėlusio Kristaus dovanojamą ramybę, Jo žodžių supratimo, Jo prisilietimo džiaugsmą.
„Te mūsų šeimas, bendruomenes ir Tėvynę Lietuvą lydi džiaugsmas liudyti Prisikėlusį Kristų!“, – sakė arkivyskupas, užbaigdamas homiliją (ją kviečiame skaityti čia >>).
Pačiu pirmuoju šio sekmadienio Visuotinės maldos maldavimu Tėvui buvo meldžiama, kad krikščionių bendrija drąsiai skelbtų Prisikėlimą ir išsaugotų viltį skausmo ir mirties akivaizdoje.
Liturgijos pabaigoje arkikatedros klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius pasveikino šv. Velykų proga arkikatedros lankytojus, švetovės puošėjus, chorą ir jo vadovą, visus arkikatedros tarnautojus, padėkojo už jų pagalbą švenčiant didžiąsias šventes.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
