Tu mano mylimasis Sūnus
Jonas Krikštytojas kvietė žmones daryti atgailą ir pasiryžusius keistis krikštijo Jordano upėje. Vieną dieną prie Jordano atėjo Jėzus, kurio neslėgė net mažiausia nuodėmė, bet jis, priimdamas žmogiškąją prigimtį, trokšdamas mus išgelbėti, prisiėmė ir mūsų nuodėmes. Prisiėmė tam, kad, mirdamas ant kryžiaus, jas sunaikintų.
Jėzų krikštijant, Šventoji Dvasia nusileidžia ant Jo, o balsas iš dangaus skelbia: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Ant Golgotos Jėzus bus pakrikštytas kančios ugnimi, kuri sudegins mūsų nuodėmes, kad mes taip pat taptume mylimais dangaus Tėvo sūnumis ir dukromis.
Krikšto metu iki galo atsiskleidžia Kristaus misija – išgelbėti pasaulį iš nuodėmės. Po Krikšto, vykdydamas šią misiją, Jėzus skelbs Gerąją naujieną, gydys ligonius, išlaisvins apsėstuosius. Jo misijos kulminacija bus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas.
Krikštas mus taip pat kviečia į misiją – būti žmoniją gelbstinčio Kristaus žygio tęsėjais. Per Krikštą ir Sutvirtinimą Šventosios Dvasios patepimu mes gauname dvasinės jėgos atsispirti blogiui ir skleisti Kristaus šviesą. Mūsų tikėjimo kelionėje ir mūsų misijos metu dažnai tenka prisiimti ir ugnies krikštą, kai būname niekinami, o kartais net persekiojami. Okupacijos metų tremtys, partizanų žūtys, kalėjimai ir lageriai buvo mūsų ugnies krikštas. Sausio 13-osios aukos, Televizijos bokšto ir Aukščiausios Tarybos gynimas ir rizikavimas net savo gyvybe taip pat buvo mūsų ugnies krikštas.
Šiais Tikėjimo metais, apmąstydami Kristaus krikštą, apmąstome savo ir Lietuvos Krikštą, kuris buvo užbaigtas prieš 600 metų, pakrikštijant Žemaitiją.
1987 metais Lietuva šventė Krikšto 600 metų jubiliejų. Anuomet didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila pats pasikrikštijo ir pradėjo Lietuvos Krikštą. Bet tuomet dėl nedėkingų istorinių aplinkybių, kurias nulėmė kryžiuočių antpuoliai, buvo pakrikštyta tik dalis Lietuvos. Kryžiuočiai buvo pasišovę jėga nešti krikščionybę, bet žemaičiai atkakliai gynė savo laisvę, todėl vakarinė Lietuvos dalis dar 26-erius metus buvo likusi pagoniška.
Apsijungę ir sutvirtėję Kryžiuočių ir Livonijos ordinai bandė ir toliau jėga skleisti krikščionybę, bet Žalgirio mūšyje 1410 m. patyrė pralaimėjimą. Tik tuomet atsirado galimybė žemaičiams normaliai priimti krikštą. Lenkijos karalius Jogaila ir didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas 1413 m. pradėjo Žemaitijos krikštą ir jį tęsė, plaukdami Dubysos upe aukštyn, pakeliui mokydami ir krikštydami žemaičius. Šios kelionės metu buvo pakrikštyti tūkstančiai žmonių.
Jogailos ir Vytauto paskatinta žemaičių didikų delegacija 1415 m. nukeliavo į Konstancą, kur vyko Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas. Ten jie perskaitė žemaičių skundą prieš Livonijos ir Vokiečių ordinus ir prašė Žemaitijoje įkurti vyskupiją. Jie pasakojo, kad kryžiuočiai nesirūpina Žemaičių Krikštu, žudo net pakrikštytuosius, nes jiems rūpi ne krikštas, bet medžiaginės gėrybės; žemaičiai nori be prievartos, laisvai priimti Krikštą ir priklausyti Bažnyčiai. Delegatai prašė atsiųsti vyskupus, kad žmones mokytų, krikštytų ir įsteigtų vyskupiją.
1417 m. Konstanco Susirinkimo įgalioti Vilniaus vyskupas Petras ir Lvovo arkivyskupas Jonas atvyko į Žemaitiją, krikštijo žmones, įsteigė Žemaičių vyskupiją su centru dabartiniuose Varniuose ir konsekravo pirmąjį žemaičių vyskupą Motiejų, gerai mokantį jų kalbą. Apie savo misiją šie abu vyskupai rašė Konstanco Susirinkimui: „Viešpaties vardan ėjome ir iš džiaugsmo verkėme, tvirtu nusistatymu tikėdamiesi tiek daug tikėjimo pėdelių įnešti į Viešpaties svirną.“ Daug žmonių noriai prašė būti pakrikštyti.
Šiais metais, prisimindami Lietuvos Krikšto kelią, dėkojame Dievui už didžiuosius tautos sūnus Jogailą ir Vytautą, kurių pastangomis Lietuva tapo krikščioniška. Jei ne jų pastangos, Lietuvos likimas būtų likęs labai miglotas. Reikia tik dėkoti Dievui, kad Šventoji Dvasia įkvėpė Konstanco Susirinkimo tėvus pasmerkti ekstremistus ir įkurti Žemaičių vyskupiją. Lietuvos Krikšto istorija paliudija tiesą, kad ne kryžiuočiai pakrikštijo Lietuvą; priešingai – jų karo akcijos tik suvėlino ir apsunkino Lietuvos Krikštą.
Kristaus Krikšto dieną, dėkodami Dievui už tuos, kurie pakrikštijo Lietuvą ir pašaukė ją į krikščioniškų Europos šalių šeimą, dėkokime Dievui ir už tuos žmones, kurių dėka kiekvienas iš mūsų asmeniškai gavome Krikšto malonę. Tai mūsų tėvai, krikšto tėvai ir mus pakrikštiję kunigai. Jie visi atliko per Krikštą prisiimtą misiją – nešti Kristaus evangeliją.
Kristaus Krikštas tepaskatina kiekvieną pamąstyti apie mūsų misiją, kuri buvo patikėta krikšto metu. Ką mes šiandien galėtume padaryti, kad daugiau žmonių pažintų ir pamiltų Kristų? Jei XIV-XV amžiuje pagrindine kliūtimi priimti Krikštą buvo kryžiuočiai, tai XXI amžiuje kliūtys yra kitos, bet jos nemažiau apsunkina žmonėms kelią pas Dievą. Žmonės įtikinami, kad be pramogų, alkoholio ir sekso nieko daugiau nebereikia. Naujųjų laikų kryžiuočiai patys nežudo, tik sukuria sąlygas, kad žmonės degraduotų ir tauta pati susinaikintų.
Šiandien Kristus mums patiki misiją padėti šalia mūsų gyvenantiems žmonėms atsigręžti į Kristų ir priimti tikrąjį gyvenimą nešančią Evangeliją. Šią misiją sėkmingai atliksime tik tuomet, kai, patys patyrę tikėjimo palaimą, būsime pilni Kristaus šviesos bei džiaugsmo.
Arkivysk. S. Tamkevičius
