Virpančiomis širdimis klausėmės Popiežiaus Benedikto XVI kalbos, kurią jis pasakė sukviestiems į konsistoriją kardinolams. Šventasis Tėvas paskelbė tai, ko pasaulis šimtmečiais nebuvo girdėjęs:
Daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje apsvarstęs, įsitikinau, jog mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, jau nepakankamos, kad galėčiau deramai vykdyti Petro tarnystę. <...> Dėl to, puikiai suprasdamas šio sprendimo rimtumą, būdamas visiškai laisvas, pareiškiu, jog atsisakau Romos Vyskupo, Šventojo Petro Įpėdinio tarnystės, man kardinolų patikėtos 2005 m. balandžio 19 d., taip kad 2013 m. vasario 28 d. 20.00 val. Romos sostas, Šventojo Petro sostas bus laisvas, ir tie, kam priklauso, turės sušaukti konklavą naujo popiežiaus išrinkimui.<...> Kiek tai liečia mane, taip pat ir ateityje norėsiu iš visos širdies maldai skirtu gyvenimu tarnauti Šventajai Dievo Bažnyčiai.
Kaip žaibas ši žinia sklido tarp tikinčiųjų ir po visą pasaulį, vieniems sukeldama rūpestį, kitiems – susižavėjimą dėl neeilinės Popiežiaus drąsos ir nuolankumo priimant šį sprendimą. Buvo ir labai jautrių tikinčiųjų, kurie Popiežiaus atsistatydinimą priėmė labai skausmingai, – kaip gali tėvas palikti savo vaikus. Ne, Šventasis Tėvas nepalieka Bažnyčios vaikų, ir tai jis aiškiai pasakė savo kalboje, – jis iš visos širdies tarnaus Šventajai Dievo Bažnyčiai maldai skirtu gyvenimu. Darbus, kuriems reikalinga stipri fizinė sveikata, jis palieka būsimajam popiežiui, o save pašvenčia maldos tarnystei. Šiuos Benedikto XVI žodžius reikėtų visiems labai gerai įsidėmėti: Popiežius pasako svarbią tiesą, kad Bažnyčiai galima ir reikia tarnauti ne tik administracine veikla, bet ir maldos tarnyste ir kad ši tarnystė yra dar svarbesnė už veiklą.
Apie Popiežių Benediktą XVI šiomis dienomis jau yra pasakyta tiek gerų ir teisingų žodžių, tad sunku ką pridėti. Geriau už mano žodžius Popiežiaus asmenį atskleis viena jo kalba (išsamiau žr. čia >>), kurią prieš 16 metų Regensburgo rotušėje aš girdėjau iš tuometinio kardinolo Josepho Ratzingerio lūpų. Tąsyk jis plačiai kalbėjo apie Lietuvos istoriją, kurios audros negailestingai daužė mūsų Tėvynę ir Bažnyčią joje. Savo kalbos pabaigoje jis prisiminė Jono Pauliaus II apsilankymą Šiluvoje. Cituoju:
Šalia Kryžių kalno man ypač įsiminė apsilankymas Šiluvos Marijos pasirodymo koplyčioje ir didžiojoje Marijos šventovėje. Tai pirmasis Marijos pasirodymas Europos istorijoje apskritai. <...> Šiluvos Dievo Motina gerbiama kaip Sanitas aegrotorum, Ligonių sveikata. Kiek daug ligų gresia žmogaus sielai, Europos tautoms, pasauliui, visai mūsų istorijai – mums rodo skausminga šio amžiaus istorija ir tokios tarp didelių galybių įspaustos tautos, kaip Lietuva, istorija. Marija kalbanti piemenėliams; Marija, vadinanti save nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodanti tartum vaikas – ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje, bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir todėl nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums padėti naujai suvokti bei suprasti mažų tautų misiją istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių nuomonės nėra svarbios ir todėl netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo tiesą.
Taip anuomet Popiežius kalbėjo, o dabar jis taip ir pasielgė. Vertindamas mažuosius, jis pats pasirinko paties mažiausiojo kelią – būdamas didis, laisvai pasitraukia į nuošalę, tampa mažas, kad galėtų tokiu būdu būti reikalingu įrankiu Dievo rankose. Ačiū, Šventasis Tėve, už šį tik mažiesiems suprantamą žingsnį!
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ
