Nuotraukos – Agnietės Čisler
Brangūs tikintieji,
atvykau kaip piligrimas į šią brangią Marijos šventovę. Pirmoji mintis, man kylanti, yra dėkingumas Marijai, kurią nuo pat mažens ant savo motinos kelių išmokau sveikinti: Sveika, Marija. Nebuvo nei vienos dienos, kad šiais žodžiais nepasveikinčiau Dievo Motinos, kuri mane lydėjo gyvenimo kelionėje kunigo, o vėliau ir vyskupo tarnystėje, galiausiai ir dabar, kai jau jėgos neleidžia daug darbuotis, Ji yra su manimi. Jos raginamas kiekvieną dieną bandžiau daryti visa, ką Jėzus man liepia.
Rožinis yra viena iš mano mylimiausių maldų, kuri lydėjo mane džiaugsmo ir skausmo valandomis. Kiekvieną dieną pirštais varstydamas karolėlius, patikėdavau Motinai Marijai visus savo rūpesčius, visus man pavestus žmones, ypač kenčiančius ir mažutėlius. Iš Rožinio maldos sėmiausi paguodos, drąsos ir stiprybės. Rožinis ir šiandien yra mano bendrakeleivis ir kasdienis ryšys su Dievo Motina.
Šiandien prieš psalmę giedojome: Tu laiminga, Mergele Marija, nešiojusi amžinojo Tėvo Sūnų. Dievas panoro ateiti pas mus iš dangaus pasirinkdamas Mergelę Mariją, kad būtų Jo Sūnaus Motina, o drauge ir mūsų Motina. Neužmirškime kasdien dėkoti už šią brangią Tėvo dovaną.
Dievo dovanos yra beribės. Kaip gražiai sakė šventasis kunigas Jonas Vianėjus: „Ant kryžiaus Jėzus Kristus, atidavęs viską, ką galėjo mums duoti, kaip palikimą panoro palikti brangiausia, ką turėjo, būtent savo Motiną.“
Matome, kaip Tėvo ir Sūnaus dovanos susitinka Motinoje Marijoje. Bažnyčia yra glaudžiai ir neatskiriamai sujungta su Jėzaus Gimdytoja. Kiekviena tikinčiųjų bendruomenė, kiekviena šeima yra kuriama žvelgiant į Marijos pavyzdį, Jos ištikimybę Dievui ir Jai skirtai misijai.
Dievas žinojo, kad Bažnyčiai reikia Motinos. Lygiai prieš 60 metų Vatikano II Susirinkime šv. popiežius Paulius VI paskelbė Mariją Bažnyčios Motina, tai yra visos Dievo tautos, visų tikinčiųjų bendrijos Motina. Vatikano II Susirinkimo tėvai plačiai apmąstė ir išryškino Dievo Motinos vietą Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje.
Šv. Paulius VI sakė, kad „Bažnyčią sudaro ne vien hierarchinė santvarka, šv. liturgija, sakramentai ir juridinė jos pusė, bet giliausias Bažnyčios savitumas, ypatingas jos pajėgumas pašvęsti žmones glūdi jos vienybėje su Kristumi. Tos vienybės negalima įsivaizduoti atsietos nuo įsikūnijusio Žodžio Motinos, kurią pats Kristus giliausiai sujungė su savimi mūsų išganymui laimėti“.
Marija veda mus pas savo Sūnų, ugdo mūsų vienybę su Kristumi. Bažnyčiai reikia jos motiniškos šilumos, meilės ir stiprybės. Motina myli visus savo vaikus: mažus ir senus, paliegusius ir nusidėjėlius. Ji nei vieno neatstumia, visais pasirūpina. Kokia šalta būtų mūsų Bažnyčia be Motinos Marijos! Marija mums yra labai artima dėl savo žmogiškos prigimties. Ji gerai pažįsta mūsų džiaugsmus ir vargus, mūsų silpnumą ir nuodėmingumą.
Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis sako: „Kai Marija užima kiekvieno mūsų asmeniškame gyvenime, mūsų šeimose, bendruomenėse ar tautoje tą vietą, kurią Dievas nori, kad Ji užimtų, tuomet galime sulaukti nuostabių stebuklų.“
Šiandien mūsų Bažnyčia yra pavargusi ir sunkiai atranda kelią į žmonių širdis. Žmonėms nereikia gražių lozungų, įspūdingų renginių – viso to jie su kaupu randa pasaulyje. Žmonėms reikia meilės, šilumos, užuojautos, nuoširdumo ir paramos. Marija mums geriausiai parodo, kaip reikia evangelizuoti žmones. Ji, laukdama gimstančio Jėzaus, skuba padėti savo giminaitei Elzbietai. Geri darbai yra Bažnyčios balsas, kuris paliečia kiekvieną žmogų, net ir netikintį. Vargšai, pabėgėliai, ligoniai yra gyva Evangelija, kurią Motina Marija mus kviečia priimti ir ja gyventi.
Tik tuomet mūsų Bažnyčia nušvis Kristaus meilės šviesa, kai kiekvienas mūsų atiduosime savo gyvenimus, kad pasaulis būtų gražesnis ir šviesesnis. Marijos pavyzdys mus moko, kad maži geri darbai, atlikti su meile Dievui ir žmonėms, padaro, kad mūsų šeimos ir bendruomenės taptų meilės švyturiais, kviečiančiais prisijungti prie Bažnyčios, kurios Motina nepaliauja mus globoti ir rodo kelią, kuriuo turime eiti.
Mylėti Bažnyčią – tai reiškia matyti ją tokią, kokia ji yra. Žmogaus trapumas, jo nuodėmingumas, neištikimybės susitinka su Dievo šventumu. Todėl mums taip labai reikia Marijos, kaip tarpininkės, kad nebijotume matyti tiesą, nebijotume matyti Bažnyčios nuodėmių ir jas nuoširdžiai išpažinti ir taisyti.
Nuoširdžiai melskime Dievo Motiną, kad ji padėtų mums gyventi tiesoje ir atgailoje už visą blogį, kuris reiškiasi Bažnyčioje, kad padėtų mylėti ne susikurtą gražų Bažnyčios įvaizdį, o tikrą, gal purviną ir žaizdotą, kurioje vis tiek švyti Dievo šviesa ir meilė.
Baigti norėčiau šventojo Jono Pauliaus II žodžiais, pasakytais Šiluvoje 1993 metais: Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.
