Tikras ir fariziejiškas teisumas
Beveik atmintinai žinome Jėzaus palyginimą apie paklydėlį sūnų ir gailestingąjį tėvą. Ir gerai, kad jį žinome. Suklydimų sunkiai išvengiančiam žmogui be galo svarbu žinoti, kad niekada nevėlu keltis ir grįžti į Tėvo namus. Baisiausia, kas gali nutikti šioje žemėje, – tai prarasti tikėjimą ir viltį, kad grįžtantį vaiką dangaus Tėvas pasitiks ir apglėbs savo meile
Tikėjimo metų proga ypač svarbu atnaujinti savo tikėjimą į mylintį ir gailestingą dangaus Tėvą. Dievo gailestingoji meilė ypač sušvito Jėzaus kančios metu. Todėl Gavėnios metu, dalyvaudami Mišių liturgijoje, Kryžiaus kelio apmąstyme ar Graudžių verksmų giedojime, mes bandome ne tik suprasti, bet ir išgyventi didįjį tikėjimo slėpinį – Dievas, kurio negali apimti žemė ir dangus, mato ir myli tą mažą žemės skruzdę, turinčią žmogaus vardą.
Kristaus palyginime apie gailestingąjį tėvą dažniausiai mes susitelkiame į paklydėlį sūnų, kuris, pasiėmęs savo dalį, paliko tėvo namus ir tik viską iššvaistęs suprato, kad pasielgė labai neišmintingai. Tačiau šitame palyginime pasakoma svarbi tiesa apie kitą sūnų, kuris nuo tėvo nepasitraukė ir, atrodo, buvo be priekaištų, nes klusniai atliko visa tai, ką tėvas jam pavesdavo.
Tėvas mylėjo abu sūnus, todėl jam labai skaudėjo širdį, kai jaunėlis paliko gimtuosius namus. Jo akys dažnai žvelgdavo į tolį, viliantis, kad vieną dieną sūnus sugrįš namo, o kai sugrįžo, nepriekaištavo, bet iškėlė vaišes. Šiuo palyginimu Jėzus vaizdžiai nupiešė dangaus Tėvo portretą: Dievo gailestingoji meilė neturi jokių ribų. Kartą Jėzus su mokiniais Mato namuose sėdėjo prie stalo, o šalia jų buvo daug muitininkų ir kitokių nusidėjėlių. „Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 11–13).
Tėvui besidžiaugiant sugrįžusiu sūnumi, grįžta iš darbo vyresnis sūnus. Jis taip pat turėtų džiaugtis brolio sugrįžimu. Deja, sužinojęs iš tarnų, kad linksminamasi dėl sugrįžusio jo brolio, vyresnysis brolis įsižeidžia ir nenori net kojos kelti į namus. Jis priekaištauja tėvui, kad jis yra neteisingas. Tėvas bando aiškinti, kad visa tai, kas yra namuose, priklauso ir jam, ištikimajam sūnui, bet pastarasis nenori net girdėti tėvo kalbų. Jis jaučiasi geresnis už brolį, ir tai yra jo suklupimo akmuo.
Jėzus save laikantiems teisiais pasako labai svarbią tiesą: teisumas be meilės ir gailestingumo yra netikras . Tai pavojingas, fariziejiškas teisumas. Prieš Dievą mes visi esame nusidėjėliai, ir jei mūsų nepalaikytų Dievo gailestingumas, mes galėtume padaryti visus įmanomus nusikaltimus.
Šiandienėje Lietuvoje pilna teisuolių, kurie nemato savo klaidų ir geba tik smerkti klystančius. Šitų teisuolių yra daug šalia Bažnyčios bendruomenės – partijose, organizacijose ir tarp pavienių žmonių, tačiau teisuolių netrūksta ir pačioje Bažnyčioje. Visų jų bendras vardiklis – įsitikinimas, kad tik jie elgiasi teisingai, o visi kiti yra blogi. Nejaukiai pasijunti atsidūręs tokio teisuolio akivaizdoje.
Galbūt šie teisuoliai nėra padarę tų nusikaltimų, už kuriuos smerkia kitus, bet akivaizdu, kad jie yra labai toli nuo Jėzaus skelbtos Gerosios naujienos. Teisumas be meilės yra kuprotas ir atgrasus, todėl tikintis į Dievą žmogus visuomet privalo budėti, kad nepritrūktų meilės ir atlaidumo. Kai kartą Petras paklausė Jėzų: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 21–22).
Geras krikščionis yra tik tas, kuris vykdo Jėzaus paliepimą: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 36–37). Kol nesame įvaldę krikščioniško atlaidumo, tol mes esame toli nuo Kristaus. Atlaidumas privalo būti mūsų nuolatine dvasinė būsena, kad būtume pasiruošę atleisti net anksčiau, negu nusikaltėlis paprašys atleidimo.
Būdami Kristaus mokiniai, mes neturime teisės smerkti kitų, kurie nėra Kristaus sekėjai arba kurie gyvena nuodėmėse.
Laikyti save geresniu už kitus yra labai pavojinga laikysena, nes taip elgdamiesi rizikuojame nepatirti Dievo gailestingumo.
Mums nedraudžiama matyti kitame žmoguje jo trūkumų ir nuodėmių, tačiau šis matymas turi skatinti mus ne nuteisti klystantįjį, bet jo gailėtis, kaip tai darė Jėzus. Būdami atlaidūs kitiems, mes patys sau pelnome Dievo gailestingumą. Ši tiesa mums nuolat primenama kalbant Viešpaties maldą Tėve mūsų: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“
Tačiau ar galima atleisti, kai matome, kad bloga darantis žmogus net nesiruošia taisytis? Šioje vietoje labai svarbu prisiminti, kaip elgėsi prie kryžiaus prikaltas Kristus. Aplink save matydamas pykčio apakintus žmones, Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Laukdami šv. Velykų, paanalizuokime save, ar nereikia mums savo tikėjimo kelionėje žengti vieno labai reikalingo žingsnio, atsisakant fariziejiško teisumo ir besąlygiškai pasineriant Dievo gailestingumo jūroje?
